TROBA

Langinės senovinės architektūros pastatuose buvo tikra namo puošmena ir toli gražu ne kiekviena troba jas turėjo. Mes taip pat kurį laiką svarstėme daryti mums langines, ar ne. Iš estetinės pastato pusės mano akimis jų tikrai netrūko, nes mūsų namukas ir taip jau buvo pakankamai pripuoštas, pridrožinėtas ir akcentų jokių daugiau jam nereikėjo, netgi priešingai – labai bijojau, kad langinės tą pastatą tik vizualiai apsunkins ir apkraus. Tačiau pagyvenus šiek tiek laiko namuke, praktinis langinių poreikis tik išaugo. Pagrindinis privalumas, tai galimybė užrakinti langus išvažiuojant ir taip apsisaugoti nuo smalsių žvilgsnių ar netikėtai atsiradusio noro akmens pagalba užeiti vidun, ypač kai supratau, kad užuolaidų ar kitokių langų uždangalų svetainėje nenoriu. Na, ir kitas svarbus pliusas langinių naudai, tai apsauga nuo kaitros, nes praeitą vasarą teko dengti langus kartonu, kurį prilaikė įremtos lentos, žodžiu, nelabai tokia graži konstrukcija.
Taigi, kadangi praktinis langinių poreikis buvo aiškus, o estetinis – ne, nusprendėme jas daryti labai kuklias, paprastas ir nekrentančias į akis. Vienaip ar kitaip, labai įmantrių savo jėgomis ir nebūtume pasigaminę. Langinių gamybai nusipirkome 18×120 mm stogo pakalimo lentų užapvalintais kraštais. Susipjaustėm pagal reikiamą ilgį, ir Z tipo principu susukom palikdami 3 mm tarpelį tarp lentų. Mintis buvo tokia, kad uždarius langines, vidinės tvirtinimo lentos įlystų į langų angą ir langinės taip paprastai nenusikeltų nuo vyrių.

Langinių tvirtinimui ir šiokiam tokiam vizualiniam akcentui nusipirkom juodus vartų tipo vyrius ir užraktus, jie tikrai pagražino šiaip jau labai neįmantrių langinių išvaizdą. Dažėm fasado dažais, kad atrodytu kuo kukliau ir neutraliau. Nors darbo nėra itin daug, bet viską pamatuot, prišveist, sulygint ir pagamint 6 langams šiek tiek užtrunko. Čia langinės darbų eigoje:

O šitaip atrodo uždarytos, į patalpas pro tarpelius patenka šiek tiek šviesos, todėl net visas uždarius nėra visiškai tamsu.

Kalbant apie finansus tai lentos kainavo 80 eur, lankstai ir skląstys apie 120 eur. Tai iš viso 6 langinės kainavo apie 200 eur.

Patogi virtuvė man yra antras svarbiausias dalykas, nulemiantis komfortišką poilsį sodyboje po WC, todėl jai skyriau nemažą dėmesį. Tai bene ilgiausiai projektuota, o taip pat ir brangiausia namų įrengimo dalis, todėl norėjau kad ji ne tik būtų patogi, bet ir džiugintų širdį ir puoštų namus.
Tiesa, renkantis gamintoją nebuvau labai originali, visi pliusai tik IKEA naudai. Net ir modelį pasirinkau vieną populiariausių jų gaminamų jau ne vieną dešimtmetį BODBYN serijos, todėl esu tikra, kad šiuo įrašu nieko nenustebinsiu, vistik noriu pasidalinti patirtimi, gal kažkam bus naudinga apsisprendžiant.
Taigi, vienas iš IKEA privalumų pradiniame etape yra gan paprasta ir patogi planavimo programa. Kaip jau anksčiau minėjau, kad virtuvė buvo ilgiausiai projektuota, tai tik todėl, kad ją dėliot pradėjau dar neprasidėjus namo ardymo darbams. Taip skubėjau ne tik vedina azarto ir smalsumo, bet buvo naudinga turėt tam tikras gaires planuojant vidaus pertvaras bei komunikacijas. Ir variantų prisidėliojau visokių, buvo minčių įkomponuoti salą, bet galiausiai pasirinkau gan kuklų ir ergonomišką virtuvės kampą.

Dar vienas iš privalumų IKEA naudai, tai galimybė baldus gauti greitai, atsivežti ir susimontuoti patiems, sau patogiu laiku. Tai gal nebūtų didelis privalumas mieste, bet į nuošalų kaimą baldininkų nelabai prisivežiosi – reikia laisvadienio nuo darbo kad nusivežt primatuot, vėliau, kelių dienų kol galutinai viską sumontuos. Be to, manau tas atstumas įtakotų ir kainą gan nemažai.
Savo virtuvę mes nusprendėme įrenginėti dviem etapais – pirma sumontuot apatinę dalį, kad būtų galima naudotis kriaukle, darbastaliu ir būtų vietos pagrindiniams indams ir įrankiams susidėti. Toks sprendimas gal ir nelabai protingas, bet pasirodė finansiškai ne taip gąsdinantis, o ir nebuvo prasmės pirkti, pvz, orkaitės, nes vistiek nebūtume galėję jos pajungti dėl elektros galios stokos. Tiesa, kalbant apie finansus, nemažai pavyko sutaupyti reguliariai aplankant nukainotų prekių skyrių. Tokiu būdu, nukoviau ekspozicinę gražuolę kriauklę, įmontuojamą šaldytuvą už pusę kainos (mokėjau 200 eur), ažuolinį stalviršį su 70 proc nuolaidą (37 eur vietoj 130 eur), bei kai kuriuos vidaus mechanizmus.
Vienas daugiausiai diskusijų ir problemų keliantis klausimas tai indaplovė, nes yra trys galimi variantai – pirkti indaplovę iš IKEA, ieškoti kitų gamintojų indaplovių, kurios būtų tinkamos IKEA baldams, arba rinktis kokią nori indaplovę ir montuoti ją adapterių pagalba. Mes pasirinkome trečią variantą, nes daug geresnių parametrų Siemens indaplovė kainavo 100 eur pigiau, nei IKEA, kur, beje, 45 cm pločio indaplovių pasirinkimas yra lygiai 1. Pats adapterių montavimas nėra sudėtingas, viskas ten gražiai susideda ir veikia, kaip seksis naudotis ateityje, parodys laikas, bet tikiu, kad problemų neturėtų kilti.
Na, o pats baldų montavimas tikrai nėra sudėtingas – yra detalios instrukcijos jei kartais prireikia, visi reikiami varžtai pridėti. Spintelių korpusai susideda kaip Lego, todėl labai entuziastingai šitame procese dalyvavo vaikai. Baldų montavimas prasideda skersinio pritvirtinimu. Tai irgi patogus metodas, padedantis sumontuot baldus lygiai ir vienodame aukštyje. Tiesa, mums pasisekė kad virtuvės kampas buvo gan tiksliai 90 laipsnių, kitu atveju galėjo kilti problemų su standartinės kampinės spintelės montavimu.

Durelių fasadai ir lankstai lengvai susidėlioja, yra tam paruoštos skylės, todėl irgi ilgai neužtrunkame. Kiek sudėtingiau, kai prieiname stalviršio montavimo ir išpjovimo etapą, įrankiai tam darbui ne patys tinkamiausi, atsakomybė tiksliai pasižymėti angas taip pat be galimybės klysti, todėl rankos drebėjo kiek labiau, bet viskas pavyko puikiai. Stalviršius sujungėm be jokių juostelių, tiesiog suklijavom silikonu ir pasitikrinom, kad iš viršaus būtų pilnai užpildytas visas tarpas ir vanduo neturėtu galimybės ten patekti.

Baldų rankenėlės taip pat reikalavo atidumo matuojant, nes skylių gamykliškai nėra, bet galima nusipirkti spec. žymeklį, kuris sėkmingai padeda sumontuoti rankenėles simetriškai ir lygiai.
Visas pirmo etapo baldų montavimas užtruko savaitę, tuo pačiu atostogaujant,  laiką leidžiant prie ežerų, pietaujant kavinėse, dar lyginant sklypą ir darant vaikų namelio pamatus. Tai realiai kokios 1 dienos darbas jei jau turėjote patirties su IKEA, ir kokiu 2 dienų – jei ne.
Antras etapas pas mus atėjo praėjus beveik metams po pirmojo. Spintelių mažai, patirties daugiau, pora trejetas valandų ir viskas veikia ir šviečia.

Na, o pabaigai pasilikom “uogytes”, tai visų plintusiukų ir apdailinių juostelių tvirtinimas. Šiam tikslui (su mintim kad pravers ir ateityje) nusipirkom kampinio pjovimo stakles, nes netiksliai suvesti ar aptrupėję apdailinių juostų kampai būtų nedovanotina klaida. Nemažai teko padirbėti prie klasikinio stiliaus plintusų, kurie man yra labai gražūs, tačiau turi savų niuansų: yra atskiri šaldytuvui ir indaplovei, todėl neišvengiamai turi nemažai sujungimų ir šiek tiek gadina visą reikalą. Dar gi, mūsų grindys nėra 100 proc. lygios, dėl to kai kuriose vietose jis tiesiog netilpo, teko kelt spinteles, perreguliuot lygį. Taip pat išgaudyt visus kampus ne taip paprasta net su staklėm pasirodo, todėl akylūs svečiai turėtų prie ko prikibti, bet visumoj rezultatas visai patenkinamas. Tiesa, prie tų juostelių ir plintusų sugaišom tiek pat, kiek prie pačios virtuvės baldų montavimo. 

Kol pirmas aukštas nebuvo tinkamas apsistoti šaltuoju metų sezonu,  nustūmiau išmaniųjų įrenginių bandymus į šoną. Dabar, kai jau atėjo ruduo, apėmė tinginystė išleidinėti visą vandens sistemą atgal į šulinį, nusprendžiau panirti į testavimus.

Praėjusiame poste, apie išmanumus sodyboje, paminėjau kelis kinietiškus prekės ženklus, iš jų bandymams pasirinkiau Xiaomi produkciją. Šiuo metu turime: tris led wifi lemputes,

du temperatūrinius daviklius,

du wifi rozečių kištukus,

dvi ip kameras

ir smart control hub’a.

Pradėsiu nuo lempučių. Viskas su jomis paprasta, išsipakuoji, įsuki į E24 lizdą ir lemputė jau veikia. Tam, kad ją paversti išmaniąja reikia penkis kartus įjungti ir išjungti kol ji pradeda pulsuojančiai šviesti. Tada atsisiųstoje aplikacijoje MI Home, pridedame įrenginį ir sekame instrukcijas kaip jį prijungti prie bendrojo tinklo. Kai jau viskas susijungia, galima lemputėms nustatinėti salygas pagal ką jos turėtų veikti.  Pas mus viskas paprasta ir tiesiog nustatytas nakties laiko intervalas kada jos turi degti, nes lemputes naudojame lauko apšvietimui.

Su temperatūriniais davikliais, rozečių kištukais ir hub’u viskas panašiai, tik hubui ir kištukams reikės perėjimų į europietiškus lizdus. Sukišame į rozetes kištukus ir hub’a, pridedame šiuos įrenginius Mi Home aplikacijoje ir, sekdami instrukcijas ekrane juos suporuojame. Temperatūriniams davikliams rozečių nereikia, jie veikia nuo baterijų. Viskas būtų labai puiku, jei kiniečiai kažkodėl nebūtų sugalvoję jog sąlygų meniu bus kinietiškai, nors visa aplikacija yra angliškai.

Po kelių pirmyn ir atgal paspaudaliojimų išsiaiškinau kur kas ir paleidau salygas, jog nukritus temperatūrai iki 5 laipsnių įsijungtų rozetės kištukas į kurį įkištas elektrinis radiatorius. Pačius daviklius padėjau virtuvėje netoli vandentiekio vamzdžių, vonioje ties hidroforu ir boileriu. Dabar galiu matyti temperatūras ir drėgmės lygį aplikacijoje. Na, ir be klaidų neapsieita, virtuvės daviklį priklijavau per arti karšto vandens vamzdžio ir kai atsukamas vanduo, staiga pašoka “patalpos” temperatūra. Deja, bet šie įrenginiai be Smart Hub’o gali veikti, tačiau jiems negalima bus nurodyti sąlygų pagal kurias jie galėtų junginėtis.

Na, o dabar prie linksmiausios dalies – stebėjimo kameros. Pasirinkau Xiaomi Xiaofang “kūbelius”, kuriuos sudejus vieną ant kito galima išgauti labai labai platų stebėjimo kampą. Pati kamera filmuoja 1080p kokybe, turi judesio daviklį, bei naktinio matymo funkciją. Skamba tikrai gražiai, ypač kai jas galima iš kinijos atsisiųsti maždaug po 18-20eur.

Kaip visada viską sugadina Mi Home aplikacija. Kamera gali funkcionuoti kaip išmanusis įrenginys tik per Kinijos serverius, todėl Mi Home aplikacijoje reikia perstatyti lokaciją į China mainland. To pasekoje, atsiranda smarkiai pastebimas lag’as, tiek ties tiesiogine transliacija, tiek su notificationais apie judesį. Kitas minusas, jog kamera nors ir turi judesio daviklį, tačiau negalima jo sujungti su  Smart Hub’u ir įjungti sirenos. Atmetus šiuos minusus, kamera veikia gerai, filmuoja į micro sd kortelę bei Mi Cloudą, o suveikus judesio davikliui atsiunčia pranešimą į telefoną su 14 sec video ir tą patį video išsiuncia email’u.

Pats Smart hub’as turi daugiau funkcijų, nei tiesiog veikti kaip kitų įrenginių “routeriu”. Šį įrenginį galima naudoti kaip radiją, tačiau tik kiniškoms stotims, galima kažkur palikti įjungtą kaip naktinę lemputę, bei suporavus su Xiaomi mygtuku naudoti kaip durų skambutį.

Jeigu ne tie aplikacijos minusai, būčiau pilnai patenkintas šios sistemėlės veikimu. Patys įrengiai yra kokybiški ir iš dizaino pusės labai mieli, kaina tikrai patraukli.

Yra du esminiai dalykai, be kurių aš, būdama tikra miestietė, neįsivaizduoju komfortiško poilsio gamtoje, tai normalus tualetas ir vieta prausimuisi. Taigi, šio sezono esminis tikslas buvo vonios kambario įrengimas. Šis darbelis tapo ir šiokiu tokiu iššūkiu, nes šiemet mes nebesamdome žmogaus, kuris darbus padarytų už mus, o viską darome bendrom jėgom su vyru. Jei būti sąžiningai, tai jis daugiau dirba, aš daugiau reguliuoju. Bet apie viską nuo pradžių.

Darbus pradėjome nuo grindų, “stiažkė” jau buvo padaryta betonuojant polius grindims, po betono sluoksniu buvo paklota 10 cm polistirolio sluoksnis. Ką mums reikėjo padaryti, tai išsilyginti grindis ir pakloti elektrinį grindų šildymo kilimėlį. Pasiruošimui nugruntavome betoną ir pasigaminome mini kompensacines juostas is polistirolio, kuriomis apjuosėme visą patalpą ir suformavome vietą išlyginamąjam sluoksniui.

Išsirinkau Knauf gipsinį lyginamąjį mišinį, nes tiesiog patiko aprašymas, jis itin tinka šildomoms grindims, radau neblogų atsiliepimų, be to su juo pakankamai nesudėtinga dirbti, kas mums neprofesionalams ganėtinai svarbu. Tiesa, jis pakankamai brangus, bet netaupiau, nes turėjom ne kokios patirties su pigiu išlyginamuoju. Darbas ėjosi gan sklandžiai ir greitai, nors idealaus lygumo neišgavome, bet nėra to blogo, ko nepataisytų plytelių klijai. Turiu paminėti, kad jokiame grindų įrengimo etape nedarėme hidroizoliacijos. Tiesiog niekur negavau logiško argumento kam man ji reikalinga ir ką nuo ko aš turiu saugoti – kad drėgmė nepakliūtų iš patalpos į smėlį gylyn, kas man giliai dzin, ar atvirkščiai – iš žemės į betoną ir į grindis. Teoriškai polistireno sluoksnis, suklotas persidengiančiai hidroizoliacijos funkciją irgi atlieka, o smėlyje drėgmė nesilaiko. Žodžiu, ateitis parodys ar turėsime kažkokių blogų pasėkmių dėl to.

Na, ir atėjo eilė pačiam atsakingiausiam ir daugiausiai jaudulio kėlusiam darbui – plytelių klijavimui. Aš, žinodama abejotiną būsimo meistro patirtį šioje srityje, pasirinkau ne tik man labai patikusias, bet ir klijavimui itin palankias plyteles – dėl jų margumo nesimato jokio broko, be to, jos truputį sendintos, todėl niekas negali užginčyti kad šioks toks jų kreivumas nenumatytas iš anksto. Vienintelis esminis reikalavimas buvo nepadaryti nuolydžio į pastato sienas ar kampus, todėl kraštines plyteles šiek tiek drastiškiau atkėlėme suformuodami nemažą nuolydį patalpos centro link. Plyteles klijuoti pradėjome nuo įėjimo centre ir klijavome kraštų link, kad labiausiai matomoje vietoje nebūtų pjaustytų plytelių. Fugavimas buvo patikėtas man, tikrai paprastas ir nesudėtingas darbas. Naudojome pilką Ceresit drėgmės nepraleidžiančią fugą.

Sekantis, daug paprastesnis etapas tai sienų apkalimas. Visas vonios sienas, kaip ir kitose patalpose, iškalėme medinėmis dailylentėmis. Vienintelis skirtumas ką darėme kitaip, tai pirmiausia karkasą uždengėme plėvele, prikalėme dailylentės juostą ir tik tuomet kalėme pačias dailylentes. Tikslas yra apsaugoti vatą ir medieną nuo drėgmės, bei sudaryti ventiliaciją dailylentėms. Jų apdailai pasirinkau terasų alyvą, kuri iš esmės skirta vaikščiojimui, todėl gerai valosi ir nebijo drėgmės, žinoma jei ji ne nuolatinė ir jos nedaug.

Na, o toliau pats malonumas, santechnikos montavimas. Dušo kabina jau seniai nusižiūrėta ir išsirinkta čekiška Sanipro ketursienė (ne stebuklas, bet gan kokybiška ir nebrangi). Kriauklę su spintelėm pavyko nukauti už pusę kainos IKEA nukainotų prekių skyriuje, tai vaikščiojau išsišiepus iš laimės kokią savaitę.

Kai darėme visus įvadus, neturėjome nusipirkę nei dušo kabinos, nei klozeto, nei kriauklės, todėl viskas buvo “iš akies”. Atėjus laikui viską pajungti, susidūrėme su keliomis problemomis. Pirmąjį jungėme klozetą. Iš pradžių viskas atrodė paprasta, nusiperkame klozetą su horizontaliu pajungimu, 90 laipsnių T alkūnę ir viskas bus “plug’n’play”. Deja neįvertinome atstumo tarp klozeto jungties ir kyšančios alkūnės iš sienos, todėl klozetas tiesiai į 90  laipsnių T alkūnę neisikišo per gerus 7cm, o jungčių aukščiai skyrėsi per kokius 3cm. Bandėme pritaikyti gofrinę jungtį, tačiau ji buvo per ilga ir užsilaužusi sudarydavo tarpą tarp klozeto išėjimo ir pačios jungties, taip ne tik leisdavo nuotekų vandenį, bet ir valymo įrenginių kvapas patekdavo į patalpą. Mus čia išgelbėjo standi išcentrinė jungtis, ją šiek tiek sutrumpinus, klozetas buvo pajungtas.
Antrąjį jungėme dušą. Čia irgi padarėme klaidą su kanalizacijos įvado aukščiais. Prastai apskaičiavus grindų aukštį, suklijavus plyteles, iš grindų liko styroti kanalizacijos vamzdis. Dušo kabinos sifonas jungiasi gofruotu vamzdžiu, tačiau įvadas buvo ant tiek per aukštai, jog ta gofra tiesiog susiplojo ir vandens nutekėjimas tapo neįmanomas. Išbandėme įvairias alkunes, bet padėjo tik vamzdžio nupjovimas iki pat grindų ir guminė universali mova. Na ir rodos to būtų negana, po savaitės pradėjo leisti maišytuvo šlangelė, pakeitėm ir viskas pakolkas veikia.
Su kriauklės pajungimu didesnių problemų nebuvo, išskyrus tai, jog vandens įvadas buvo padarytas žemiau ir pritrūko IKEA standartinių šlangelių ilgio. Čia lengvai viskas išsisprendė su prailginimais, nors turiu baimę, jog bėgant laikui būtent per jas ir pradės leisti vandenį.

Ir štai jau viskas veikia, dar liko langų ir durų apdaila, bet tam mes laukiam lietingų orų, nes kol kas ir taip yra ką veikti.

Po truputį judant fasado darbams, tuo pat metu, tik kiek sparčiau vyko ir vidaus apdailos darbai. Iš esmės lubos, grindys ir sienų karkasas jau buvo padarytas kiek anksčiau, tai tos apdailos buvo likę tik sienų dailylentės ir langai. Taigi, kiek plačiau apie visus etapus.

Sumontavę naujus balkius ilgokai svarstėme kokias lubas daryti. Norėjosi palikti atvirus balkius, todėl planavome dėti dvigubo pjovimo lentas ant viršaus, na, tokį tradicinį kaimišką variantą. Bet šio metodo minusai buvo du: kiek daugiau nei 20 cm balkiai santykinai nedidelėj patalpoj atrodytų kiek per masyviai, kitas dalykas – šiltinant lubas ir įrengiant palėpę, butų reikėję ant lubų kloti naujas storas lages ir būtume praradę nemažai aukščio. Nepaisant trūkumų, kažkodėl kito varianto neįsivaizdavau sodyboje, tačiau abejonė vis kirbėjo. Vistik kai atėjo metas apsispręsti, pakeičiau savo nuomonę ir nupirkau 17 mm storio dailylenčių, kurios buvo prikaltos vidury balkių ant prisuktų brūselių. Privalumų gavome daug – balkiai matosi, nors ir ne visi, apie 10 cm, bet tikrai užtenka, konstrukcija neatrodo tokia masyvi, ir dar liko 10 cm balkių palėpėj, į kuriuos mes puikiai sutalpinome akmens vatą. Aišku, lagių neišvengsime, bet mažiausiai 10 cm lubų aukščio sutaupėme. O ir vaizdas džiugina, dabar kai pagalvoju, tai tikrai net nebūtų taip gražu. Lubas dažėme baltais dažais.Kalbant apie sienas, tai kol nebuvo nulupti kartonai, kažkiek tikėjaus kad pavyks palikt jas neapkaltas. Na, aišku parestauruoti, bet iš esmės išsaugoti tokią nelabai tvarkingą autentiką. Vistik atsisakėme tos minties ir ne todėl, kad rąstai būtų supuvę ar labai blogi, o tiesiog supratau, kad neturtingi kaimo žmonės nelabai rūpinosi grožiu viduje, todėl jei namas iš išorės ir atrodė gražiai tąšytų rąstų, tai viduje jie palikti belekokie – skirtingų storių ir su didžiausiais grioviais, kurie užpildyti kažkokiu molio – tinko mišiniu. Žodžiu, išorėje gražu, o viduje kaip gavosi. O gavosi “nelabai”, todėl nuspręsta apkalt. Ir šiaip jau greičiau, paprasčiau. Kad karkasas lyginant sienas nesigautų labai storas ir stipriai nemažintų patalpų, labiausiai atsikišusiose sienos vietose brūseliai buvo įfrezuoti į sieną. Na, o dailylentes pasirinkome dviejų rūšių – miegamiesiems ir tambūrui, vienas pigiausių 12 mm storio ir 11 cm pločio, o didžiąjam kambariui “kirsto rasto” tipo 17 mm storio ir 17 cm pločio lauko dailylentes. Platesnės atrodo nepalyginamai gražiau, bet mažiukuose kambariukuose ir pigios atlieka savo paskirtį.Langai, mano nuomone, vienas puošniausių namo elementų, todėl tiek išorėje, tiek viduje jų apdailai skyrėme didelį dėmesį. Palangės pagamintos iš klijuotų 5 cm storio lentų, tų pačių, kaip ir laiptų pakopos. Angokraščių apdailai buvo panaudotos plačios svetainės dailylentės – nupjauti špuntai ir suklijuoti reikiamo pločio skydai, kurie vėliau prisukti prie karkaso. Na, ir fasadinėj pusėj prisukti apvadėliai, kurie galutinai

apipavidalina visą langą. Visa tai dažyta tais pačiais baltais dažais kaip ir lubos.

Kadangi viduje viskas – lubos, sienos ir grindys yra medinės, siekdama išvengti “dėžės” efekto, apdailai rinkaus skirtingo pločio dailylentes ir jas dažiau skirtingais dažais.Taigi, lubos, langai ir durys dažyti visiškai baltai, mažų kambariukų sienos balintos dažyve, o grindys paliktos natūralios spalvos tik nulakuotos. Svetainės sienos dar laukia savo eilės, tikriausiai bus dengtos spalvota alyva. Ir svarbiausia, jokių kampukų ar apvadukų, kurie mano supratimu gadintų visą vaizdą. Kad jų išvengti, kiekviena nupjauta dailylentė gale pašlifuojama truputį užapvalinant, todėl vaizdas atrodo estetiškas ir išbaigtas ir nieko paslėpt po kampukais nebereikia.

Papildymas. Svetainės sienos dažytos pilka alyva. Spalva susimaišiusi su kiek pageltusia mediena tapo kiek žalsva, kas mane itin džiugina – atspalvis puikiai įsilieja į už lango esančio miško koloritą.

Šio įrašo teko palaukti ilgiau nei tikėtasi iš pradžių – startavę birželio pradžioj, pabaigto fasado sulaukėme gruodžio vidury. Labai daug kantrybės ir nervų kainavęs sezonas. Bet mes ne apie tai…
Paruošę +- 10 cm storio karkasą, juo išlyginę sienas bei apipurškę ekovata, paklausę kitų blogerių patarimo, paklojome vėjo izoliacinę plėvelę. Toliau sekantis ir taip ilgai užtrukęs darbas buvo dailylenčių paruošimas ir sukalimas. Meistras pasisiūlė pagaminti dailylentes iš mūsų supjautos medienos, bet eigoje priblėso jo entuziazmas, todėl kiti darbai vyko daug sparčiau nei fasadas. Kažkaip sužavėjo mintis turėti tokias kaimiškai nelygias, rankų darbo lentas, kažkiek primenančias tašytą rąstą. Visgi daugybę kartų gailėjausi nenupirkusi lauko dailylenčių parduotuvėje, nes darbus galėjome pabaigti jau vasaros vidury. Kad ir kaip būtų, ilgai laukę pagaliau sulaukėm, o rezultatas tikrai džiuginantis. Dažymui pasirinkome nebrangią sendinto medžio spalvos dažyvę, kuria, esant norui, be vargo ir didelių paruošiamųjų darbų galima atnaujinti fasadą kas keleri metai. Tuo jau spėjome įsitikinti, nes tryse namuką nudažėme per 4 valandas.

Langų apvadams, pakalimams bei kitoms baltoms namo detalėms pasirinkome Tikkurila firmos dažyvę. Dažyvė man atrodo gražiai, balta spalva ne tokia ryški ir rėkianti, su švelniai persišviečiančia medžio faktūra.

O čia mūsų priangis – gonkas iš arčiau. Laiptai pagaminti iš nuo pamato likusių plokščių akmenų bei sodyboje rastų girnų. Nežinau kodėl, bet nuotraukose nepavyksta išgauti laiptų vaizdo, atrodo kaip akmenų ir betono kratinys, nors iš tiesų yra visai gražūs ir patogūs laiptai. Tiesa, kai išlyginsime sklypą, apatinė laiptų pakopa bus žemės lygyje, dalis laiptų atsidurs po žeme, tai vaizdas dar šiek tiek pasikeis. Na, o meistro pagaminti suolai itin džiugina širdį, nes sėdėti gonke neapsakomas malonumas. Jie nėra pagaminti kaip atskiras baldas, o integruoti į prieangio bei sienos konstrukciją. Tai itin didelis privalumas nuošalioje sodyboje, nes taip lengvai lauke atviroje vietoje stovinčių baldų neišsineši. Įdomu tai, kad vyresniosios kartos atstovai sutartinai tvirtino, kad suolams atlošas nereikalingas, nes juk galima atsiremti į turėklus, o šiaip kaimiškas suolas ir turi būti suolas. Tačiau aš niekaip nesuprantu kam aukoti pusę komforto tokioje lygioje vietoje, todėl mano prašymu bent vienam suolui atlošą pagamino, o kitas suolas paliktas be atlošo, vyresniems, tradicinių suolų gerbėjams sėdėti.

Vienintelė likusi nepabaigta fasado detalė, tai langinės. Ar jos bus ir kokios bus dar sprendžiame, todėl įrašas bus papildytas vėliau. Na ir dar keletas smulkmenų, kurių šiemet jau nebespėjome, kai kur reikia padažyti, kai kur vinukai dar styro, neįmontuoti šviestuvai, nenualyvuotos gonko grindys. Tai teks nuotraukas atnaujinti kitais metais, kai bendro vaizdo nedarkys betvarkė aplink, o ir orai ne tokie niūrūs nuotraukoms bus.
O apie pinigus šį kartą nekalbėsiu, nes šiuo atveju laikas turbūt buvo brangesnis.

Esame miestiečių šeima ir neįsivaizduojame poilsio sodyboje be elementariausių šių laikų patogumų, tokių kaip dušas, vanduo kriauklėje indams plauti ar vandens nuleidimas klozete. Todėl be jokių klausimų mums reikalingas vandentiekis.

Įsigijus sodybą, joje buvo šulinys. Gan keistoje vietoje, ant kalniuko ir labai negilus (7 rentiniai po 0,7m.), vandens jame šiek tiek daugiau nei per kibirą, o per praėjusių metų sausrą buvo likę gal per trečdalį. Pats vanduo neįtikėtinai drumstas ir purvinas – pasėmus vandens nesimato kibiro dugno. Esant tokiai situacijai yra keli variantai:

1. Gilinti šulinį (reikia gilintojų, rentinių ir pats niekaip nepasidaryčiau)
2. Gręžinys (būtų idealiausias variantas, bet kolkas lipa iš bet kokių mūsų biudžeto rėmų)
3. Mistika ir ginčais apipinta vandens adata, kitaip vadinama Abisinijos šuliniu, ar kažkaip panašiai (pigu ir galima pasidaryti pačiam).

Taigi priėmėm sprendimą – adata, o jeigu nepavyks – gręžinys. Žmona paskambino keliems adatų kalėjams, o jie užsiprašė 800EUR. Tačiau prisiskaitę šio straipsnio: http://petrasdargis.lt/rasiniai/adata-sulinyje-ne-100-euru#comment-4720, nusprendėme pamėginti sukalti adatą patys, juk jeigu nepavyks, nuostolis bus adatos kaina.

Pasiskambinau aš tam žymiajam tauragiškiui, jis už adatą (tris papildomus vamzdžius, movą kalimui ir atbulinį vožtuvą) paprašė 100eur. Viskas būtų idealu, jeigu siųstų visą tą komplektą į Vilnių, bet deja…  Važiuoti iki Tauragės man nepasirodė viliojantis variantas, todėl užkūręs google paiešką, labai labai sunkiai atkapsčiau jaunuolį, kuris prekiauja vandens adatomis Alytuje (dabar jį lengviau rasti, nes pagaliau įdėjo skelbimą į populiaresnį skelbimų portalą). Dar ilgiau pagooglinus radau ir jo puslapį vandensadata.lt . Šis vyrukas už adatą 2″, papildomą vamzdį, movą kalimui, atbulinį vožtuvą, ir jungtį į siurblį paprašė 130eur. Man tiko, nes Alytus beveik pakeliui ir taip sutaupysiu vieną dieną kelionėms į kitą Lietuvos kraštą, be to vyrukas pasitaikė ypač paslaugus, paaiškino kaip kalti, kaip patikrinti ar geriantis gruntas ir t.t.

Prieš kalant nusprendėme išsiurbti visą esamą vandenį, tam kad ištraukti jame esančias šiukšles bei pabandyti išsiurbti jame esantį dumblą (dėl vandens drumstumo buvome įsitikinę, jog šulinio dugnas pilnas dumblo). Na, dumblo dugne neradome, o tik labai labai smulkų smėliuką, prasiurbėm su fekaliniu siurbliu visą dugną ir atėjo laikas kalimui.

Kalti padėjo žmonos brolis, jis drąsiai įsikabarojo į šulinį ir pradėjo bumbsėti per adatą su 5 kg kuvalda. Pirmieji 0,7m adatos suėjo į žemę be jokio vargo ir staiga – stop. Adata arba nejudėjo, arba judėjo žemyn po kokį 1cm į 10 smūgių.

Šulinyje tiesiog trūksta vietos padoriai užsimoti su kuvalda, todėl greitai išmąstėme kitą variantą – dedam ilgą gegnę ant adatos ir kalam per ją iš lauko. Adata vėl pajudėjo ir lindo gan sparčiai, tačiau medinė gegnė neilgai laikė ir nuo smūgių pradėjo skilti ir lūžti. Gegnę pakeitėme 15×15 statramščiu, tačiau adata vėl nustojo lįsti į žemę. Aš beveik įsitikinęs jog dėl to buvo kaltas statramstis, nes toks kiekis medienos tiesiog sugėrė smūgių energiją. Pripjovėm aplūžinėjusią gegnę, pastatėm ant adatos ir tęsėm darbus. Adatą sukalėm apie 1,7m.  Pripylėme į ją vandens ir jis visai greitai susigerė, reiškia adata yra laidžiame sluoksnyje ir vandens turėtų būti.

Laikas pabandyti siurbti. Nusipirkau gan nepigų siurblį, kuris gali teoriškai siurbti iš 9m, užsukau ant adatos atbulinį vožtuvą, sujungiau viską plastikinėmis jungtimis, užpildžiau siurblį vandeniu ir įjungiau jį į elektros tinklą. Siurblys burzgia, aš laukiu… laukiu… palaukiu minutę, o vandens, deja, nėra. Bijodamas perkaitinti tuščią siurblį, traukiu jį iš rozetės ir skambinu paslaugiajam alytiškiui. Jis mane nuramina, jog čia viskas normalu, reikia kišti siurblio vandens padavimo vamzdį į kibirą su vandeniu, jei burbulai kyla, reiškia siurbimas vyksta ir visiškai normalu palaukti nuo 3 iki 10 minučių kol pasirodys vanduo.

Apsidžiaugiu, vėl užpildau siurblį ir laukiu… Pralaukiu 10 min. – vandens nėra, pralaukiu jau net 20 min. – vandens kaip nėra, taip nėra. Gera nuotaika greitai dingsta ir dar kartą skambinu adatos pardavėjui. Išsiklausinėjęs visos situacijos konstatuoja, jog vandens turi būti, o man reikėtu ieškoti nesandarumo sistemoje.

Jis buvo teisus, užsandarinau jungtį į siurblį bei atbulinį vožtuvą ir, po kokių dviejų minučių siurbimo, pasirodė vanduo. Sušoku pergalės šokį, stebiu bėgantį ir skaidrėjantį vandenį. Pažiūriu į šulinį, o jame mažėja vandens – adata siurbia vandenį iš paties šulinio, o ne iš žemės. Pasibaigus vandeniui, iš siurblio vanduo pradėjo bėgti pulsuojančiai, kas kokias 20 sek. po kelis litrus.

Atsidūrėme toje pačioje situacijoje nuo kurios ir pradėjome. Vienintelis greitas sprendimas šovęs į galvą – kalti adatą giliau. Su kaimyno ir mūsų gerojo meistro pagalba, sukalėm ją dar apie 0,7-0,8m. Sprendimas pasiteisino, šulinyje vanduo nedingo, o iš siurblio bėgo dar skaidresnis vanduo. Atėjo laikas pakabinti siurblį šulinyje, viską sujungti ir tęsti darbus prie vandentiekio trobos viduje. Prieš pajungdamas vamzdį į hidroforą sugalvojau patikrinti ar viskas gerai ir ar užkelia vandenį iki trobos.

Taip, užkelia, bet išjungus siurblį, visas vanduo gražiai grįžta i adatą. Kažkokiu mistiniu būdu atbulinis vožtuvas nebeatlieka savo paskirties.

Laukite tęsinio…

Pasibaigus žiemai, pirmas darbas mūsų sąraše buvo grindys. Jų mes be galo laukėm, nes atrodė, kad atsiradus grindims troboje vasarą iš esmės jau galima nakvoti. Ir iš tiesų, namo vidaus vaizdas pasikeitė neatpažystamai, tapo daug šviesiau, erdviau, o ir finišo tiesioji psichologiškai pasidarė daug arčiau.
Taigi – grindys. Kadangi iki šiol namuose turėjome paprasčiausią smėlį, tai iš pradžių reikėjo pagaminti polius lagėms. Meistras sugalvojo daryt tokius gan ilgus pamatėlius, su 50 cm įgilintais poliais. Tiesą sakant, nežinau kodėl ne tiesiog tradicinius polius, gal dėl papildomo stabilumo?! Šiaip ar taip, vaizdas pabaigus darbus buvo toks:

Grindų šiltinimui pasirinkome keramzitą. Šį pasirinkimą lėmė ne tik jo šiluminės savybės bei nedidelė kaina (sunaudoti 6 kubai po 10 eur), bet ir faktas, kad jį mažiausiai mėgsta pelės. Tiesa, pamatas per visą perimetrą papildomai apšiltintas 5 cm polistirolu, tai pelytėms turbūt bus ką veikt vistiek. Taigi, sudėjus lages, keramzitu buvo užpildyta praktiškai visa ertmė iki būsimų grindų lygio (vidutiniškai nuo 15 iki 20 cm), paliekant apie 1 cm tarpą ventiliacijai. Tam, kad užtikrinti geresnę oro cirkuliaciją, lagėse net buvo iškalti tarpeliai. (sako, tai apsaugo grindų lentas nuo bet kokio neigiamo poveikio, taigi, patikėsim).

Grindų dangos pasirinkimas šiuo atveju buvo visiškai paprastas ir aiškus nuo pat pradžių – pušinės grindinės lentos. Taip, pušis minkšta mediena, bet man tokios grindys tai pats sodybiškiausias įmanomas variantas. Tiesa, norėjau plačių lentų nukantuotais kraštais (su grioveliais), bet deja, nepavyko rast ne už ąžuolo kainą, taigi teko pasitenkint tradiciniu variantu. Beje, pasirinktos lentos tikrai neblogos – 35 mm, A klasės šiaurinė pušis. Ir štai mūsų grindys name:

Na, o čia jau nulakuotos grindys. Lakavome pusiau matiniu Ronseal laku, kuris skirtas minkštoms grindims. Tepėme 4 sluoksnius, tai manau laikys visai gerai.

Dar reiktų paminėti, kad betonuojant polius, buvo išbetonuotos ir vonios grindys, taigi, reikalai juda į priekį.