Šiltnamis

Šiemet atėjo tas laikas, kai pagaliau pasakiau sau, kad noriu daržo ir bent mažiuko šiltnamio. Nesu didelė daržininkė iš prigimties, bet noras turėt savo užaugintų daržovių mane nugalėjo. Taigi, atėjus žiemos sezonui pradėjau domėtis šiltnamiais. Vienas pagrindinių kriterijų renkantis, žinoma, buvo jo patvarumas, bet ne paskutinę vietą skyriau ir išvaizdai. Gražiausi man atrodo dvišlaičiai, tamsaus rėmo ir grūdinto stiklo šiltnamiai, būtent tokį svarsčiau labiausiai, bet jo kaina stipriai mane atkalbėjo nuo pasirinkimo. Vienus geriausių šiltnamių, mano žiniomis, siūlo Gardenis, tačiau jų kainos prasideda nuo 1000 eur, o tai, mano 3 pomidorų, kuriuos planuoju užauginti, savikainą pakelia iki kosminio lygio.
Dar vienas svarbus kriterijus renkantis buvo medžiagų kilmės šalis – nesinorėjo, nei kiniškų, nei rusiškų ar baltarusiškų prekių, todėl automatiškai teko atmesti didžiąją dalį rinkoje siūlomų pigiųjų šiltnamių. Taigi, apsistojau ties viduriu, ne pigiausiu, ne brangiausiu, gan populiariu  lietuvių UAB “Gampre” siūlomu Sanus modeliu.
Visų pirma, prašoviau su užsakymo terminais. Interneto svetainėje buvo parašyta, kad standartiniai gaminiai pristatomi per 3-5 dienas, o gaminti pagal individualų užsakymą – per maždaug 4-5 savaites. Čia buvo mano klaida, nes buvau įsitikinusi, kad įmonėje, kuri gamina 5 dydžių šiltnamius ir stogines bei pavėsines, būtent šiltnamiai ir yra tie standartininiai gaminiai, tad su užsakymu labai neskubėjau ir užsakymą padariau kovo pabaigoje. Bet pasirodo klydau, standartiniais gaminiais jie turbūt laiko kokias virveles pomidorų parišimui, ar lašelinio laistymo vamzdelius, nes šiltnamis nėra standartinis gaminys ir jo man reiks laukt 5 savaites. Teko susitaikyt su savo klaida ir kantriai laukt užsakymo, kuris, beje, vėlavo dar papildomą savaitę, nes kaip sakė įmonės atstovė, laukė vėluojančių medžiagų.
Kai sulaukėm savojo šiltnamio, jo statybas pradėjome nuo pamato įrengimo. Kadangi numatyta šiltnamio vieta yra šiek tiek nuokalnėje, nusprendėme išsibetonuot pamatą per visą perimetrą, nors gamintojo teigimu, užtenka 4- 6 pamatinių blokelių, prie kurių šiltnamį galima pilnai pritvirtinti. Mano išsirinktas šiltnamis nėra didelis (2,20×2,90×2,15), tad tikėjomės jį pilnai susirinkti per dieną, deja, realybė pasirodė kitokia. Instrukcija renkančiam pirmą šiltnamį gyvenime tikrai nėra pakankamai aiški, kai kuriose vietose reikia pačiam išmastyt kuria puse kokį profilį sudėt, tad tas labai užima laiko. Keliose vietose teko šiltnamį išrinkt ir vėl iš naujo surinkt, nes padarėm (ar bent taip atrodė kad padarėm) klaidų. Iš tiesų jis pasirodė nesantis taip tiksliai išpjautas ir jo surinkimas nėra toks lengvas kaip reklamoje skelbė pardavėjai. Ir kampai nesusileido tiksliai, ir polikarbonato lakštus pasirodo reikia prisipjaut. Taip pat pritrūkome tarpinių, bet šioje vietoje problemą išsprendė operatyviai ir atsiuntė trūkstamų.



Pagrindine problema tapo stogo montavimas, nes trikampės detalės nesuėjo tiksliai ir tai mums kėlė klausimų ar tikrai viską gerai surinkom. Tuomet pradėjom matuot detales pagal parametrus ir štai netikėtai paaiškėja, kad šiltnamis yra ne 2,15 m kaip deklaruoja Gamprė, o tik 2,05 m aukščio skaičiuojant nuo pamato apačios iki kraigo viršaus. Nedelsiant susisiekiau su pardavėju, kas kaip ir kodėl taip yra, nes mums šiltnamio ir durų aukštis buvo tikrai svarbus kriterijus. Paaiškėjo, kad niekas niekada iš tiesų to šiltnamio nematavo, ir niekas iš klientų be manęs per 10 metų dėl to nesiskundė ir ‘ups’ mes atsiprašom kad suklydom. Deja, jie nepasijuto padarę kažkokio nusikaltimo ar didelės klaidos, pasakė atsiprašome, klaidą ištaisysime (ko, beje, bent kol kas nepadarė). O aš pasijutau apgauta ir smarkiai nusivylusi lietuviško verslo ypatumais ir aptarnavimu. Pats šiltnamis kaip ir nėra blogas iš tiesų, bet iš moralinės pusės daugiau niekada nebūsiu Gamprės klientė ir niekada šių šiltnamių nerekomenduosiu. Tai tiek.

 

 

Sklypo lyginimas

Šį sezoną pradėjome nuo didelių pokyčių kuriant sodybos aplinką. Vasario mėnesį išsikasę prūdą, gavome kalnus žemių, kurios labai jau darkė visą vaizdą, tačiau reikėjo laukti kelis mėnesius kol gruntas pradžius ir bus galima pradėti sklypo formavimo darbus.
Iš esmės mūsų sklypas nėra idealiai lygaus reljefo, tačiau nebuvo ir labai problematiškas. Ir nors tikrai nenorėjome sklypo gamtoje paversti idealiai lygia futbolo aikšte ar golfo lauku, visgi akys labai kliuvo už akivaizdžiai nenatūralių kalvų, likusių nuo rūsio ar šulinio kasimo bei dešimčių nemažų duobių, kurios kadaise lyg ir buvo skirtos runkelių gyvuliams laikymui žiemą. Taigi, kasdami prūdą buvome numatę žemes paskleisti po sklypą ir taip padailinti reljefą.
Šiems darbams labai padėjo karantinas, nes visą tą laikotarpį prabuvome sodyboje, o būnant vietoje daug paprasčiau organizuoti ir kontroliuoti visą eigą.  Buldozerį pasisamdėme ištaikę neblogų orų savaitę ir nors pradinis planas buvo tik išstumdyt kuo didesnę dalį žemių kalnų (kopų), eigoje darbas išsivystė į gerokai nuodugnesį sklypo planiravimą. Ir su operatorium mums, sakyčiau, labai pasisekė, nes žmogus įsiklausęs į mūsų norus, puikiai viską suprato ir įgyvendino.

Taigi, pradžiai nukasė augalinį sluoksnį (iš esmės tai tas pats smėlis, tik tamsesnis), tuomet paskirstė esamas žemes po sklypą taip, kad nuolydis atrodytų natūraliai ir nebūtų jokių perkritimų, vėliau užstumdė augalinio grunto sluoksnį atgal. Kas buvo gerai, kad šie darbai apėmė didesnį sklypo plotą, nei iš pradžių planavome, taigi iš esmės susitvarkėme viską nuo – iki. Kas šiek tiek liūdna, kad dalis kopų vistiek liko, nes iš kitos prūdo pusės tų žemių nėra nei kaip iškast, nei kur padėt. Kaip įsivaizduoju, apželdintos jos visai gražiai įsilies į bendrą vaizdą, vistik labiau džiugintų jei jų nebūtų išvis… Bet jau yra kaip yra.



Visas procesas užtruko kiek ilgiau nei dvi dienas, nes žemių perstumdyta buvo nemažas kiekis. Darbai padaryti pakankamai lygiai, todėl papildomai daugiau jokios technikos nebereikėjo samdytis. Tiesa, sėjant žolę pagelbėjo kaimynas su mini traktorium, akėčiom ir volu, o visa kita, tai kokios savaitės laisvalaikis po darbų su grėbliu rankose ir karučiu renkant žemės “turtus”.
Išlyginę sklypą, jau galim pradėt galvot apie kažkokį apželdinimą, ar mini sodelį. Keletą vaismedžių jau pasisodinom, tik nežinia ar jie atlaikys natūralios gamtos keliamus iššūkius. O šiaip, reiks dar patobulėt šioj srity.

Tvenkinys (prūdas, kūdra)

Prūdas sodyboje buvo planuotas nuo pat pradžių, bet dėl įvairių priežasčių projektas buvo atidėliojamas vis kitiems ir kitiems metams. O tai susiję su keliais svarbiais niuansais: popierizmu, nes norėjome kasti 20 a, nemažom išlaidom ir neaiškiu galutiniu rezultatu.
Kadangi mūsų sodyba yra Dzūkijoje, smėlynų karalystėje, kasti prūdą ir turėti didelę tuščią duobę yra nemaža tikimybė. Dėl šios priežasties buvome tvirtai nusprendę nepataupyti ir visus darbus pradėti nuo grunto tyrimų. Bet čia susidūrėme su man kiek netikėta problema – negalėjome rasti geologų, kurie norėtų mums tuos tyrimus atlikti. Perskambinau daugmaž visais internete rastais kontaktais, kur dažniausiai išgirsdavau arba kad neturi laiko, arba pažadėdavo užsukti kai važiuos į tą pusę, bet po to net nebekeldavo ragelio. Dar keli nustebę klausė, kam man išvis tie tyrimai, nes “per 10 metų darbo kasant tvenkinius aš antra, kuri užsimanė tuos tyrimus daryt”. Ši keista situacija kažkiek “atmušė” entuziazmą ir tuo pačiu privertė pakeisti mąstymą ir planus. Nusprendėme nedaryti jokių tyrimų, ir neužsiimti projektais, o rizikuoti ir kasti maksimaliai leistino dydžio, 10 arų kūdrą.
Turiu paminėti, kad vieta nuo pat pradžių vizualiai atrodė tinkama prūdui, ji yra žemiau nei visi gyvenamieji pastatai, be to, sklypo pakraščiu praeina drėgno lapuočių miško juosta, kur vietiniai pasakojo anksčiau buvęs upelis. Ankstesni sodybos šeimininkai sakė, kad ta pieva pavasarį būdavo visa užliejama. Beje, per tuos du metus, kol ieškojom geologų, ir statėm pavėsinę, gręždami polius jai, prasigręžėm keletą  skylių ir būsimo prūdo vietoj, kad pažiūrėt kas ten yra. Tai vienoje pusėje radom šlyną gan aukštai, apie metro gylyje, o kitoje pusėje tame pačiame gylyje buvo šviesus smėlis, iš kurio sunkėsi vanduo. Tad nusprendėm, kad šie du faktai turėtų būt geras ženklas sėkmingo rezultato link.
Na, o kai jau apsisprendėm, tai visas tvenkinio kasimo procesas vyko neįtikėtinai greit. Man buvo rekomendavę gerą darbo su ilgastrėliu ekskavatoriumi operatorių. Tai pirmadienį su juo susisiekiau, antradienį nuvažiavom pasižiūrėt į vietą, ketvirtadienį pradėjo darbus, o sekmadienį jau buvo viskas pabaigta. Tai vat taip, 5 metai planų, galvojimo apie tyrimus ir projektus ir viena savaitė realių veiksmų tikslui įgyvendinti. Darbų pradžia atrodė taip:





Prasidėjus darbams, jau pirmą dieną buvo aišku, kad vandens turėsime, nes jis tiesiog plūdo į tvenkinį iš visų pusių. Tas kėlė ir šiek tiek nerimo, nes smėlėtas gruntas didesnių vandens gyslų vietose nemažai išsiplaudavo, tačiau pabaigus kasimo darbus tos įgriuvos daugiau nebesiplėtė. O vanduo pildėsi gana sparčiai ir stabiliai.



Kai ekskavatorius baigė darbus po tų 4 dienų, vandens giliausioj vietoj jau buvo apie 1,5 metro, per dvi savaites vandens lygis pakilo dar maždaug metru, ir kūdra akivaizdžiai padidėjo. Tiesa, ko tikrai nesitikėjome, kad iškasę perpus mažesnį prūdą nei iš pradžių planavome, turėsime toookį kiekį grunto!!! Taigi, nors to labai nenorėjau, eigoje nusprendėme dalį žemių palikt prie tvenkinio ir suformuot tokias mini kopas – pylimą, kurį ateity bandysim apželdint pušimis ar kokiu vienu kitu dekoratyvesniu krūmeliu. Ekskavatorininkas patarė mums žemių stumdymui ir sklypo formavimui pasisamdyti buldozerį, kuris daug efektyviau nuplaniruos sklypą, kai tuo tarpu kasdamas prūdą ilgastrėliu suformavo kopas iš visų iškastų žemių jei kartais persigalvotume. Štai kaip atrodė prūdas pabaigus darbus (p.s. kopos nuotraukose dar laukia sausų orų ir išstumdymo):

Štai čia po savaitės:

Apie tvenkinio vandens lygį, grunto stumdymą, apželdinimą ir įžuvinimą bus papildyta vėliau.

Pavėsinė (I dalis)

Praėjus 4 metams nuo statybų pradžios, visų numatytų darbų sąraše, pagaliau atėjo eilė lauko pavėsinei. Nors prie įėjimo durų esantis gonkelis puikiai tinka prisėsti atsikvėpti nuo darbų, ar išgerti kavos puodelį ryte, bet labai trūko vietos  jaukiam laiko leidimui su didesniu būriu draugų, galimybės pasistatyti didelį valgomojo stalą ir kampelio maisto gaminimui lauke, bet po stogu, nes valgyt norisi ir kai lyja, bet troškinį ar mėsą kept ir stovėt ant lietaus jau nelabai.
Pradžiai reikėjo numatyt vietą, o tai pasirodė ne tokia ir lengva užduotis, nes norėjom, kad pavėsinė nebūtų per daug nutolusi nei nuo namo, nei nuo svečių namelio, kad būtų patogu ją pasiekt su maisto produktais ir indais, bet svarbiausia toje vietoje turėjo būt jauku ir gera leisti laiką. Todėl viską apsvarstę ir sudėlioję prioritetus nusprendėme pavėsinę statyt buvusios lauko virtuvėlės vietoje. Taigi tam, kad pradėt statybas, reikėjo pasiruošt vietą – susitvarkyt paskutinę senų nebereikalingų daiktų ir statybinių likučių saugojimo kaupyklą, kuri tikrai nepuošė bendro kiemo vaizdo. Prieš pradedant darbus vaizdas buvo toks:

Pagal mūsų viziją pasibraižėm projektą, kaip ir minėjau, pavėsinės norėjome daugiafunkcinės ir erdvios, todėl ją susiplanavom nemažą – 4 x 5,5 m. Didžioji dalis – 4 x 4 m. plotas numatytas poilsio erdvei ir 1,5 x 4 skirtas malkinei bei mini lauko virtuvėlei – grilinimo reikmenims susidėti.
Taigi, pabaigę ardymo, šiukšlių kuopimo bei planavimo darbus, pagaliau galėjome pereiti prie statybų. Kadangi statinys nemažas, nusprendėme kad reikia pasidaryti polinius pamatukus. Tam tradiciškai naudojome ventiliacinius vamzdzius, polius darėme apie 80 cm gylio. Visgi darbas pasirodė daug sudėtingesnis nei statant vaikų namelį, kur poliai buvo 6. Šįkart jų dvigubai daugiau, pati vieta su nuolydžiu, todėl tai, kas atrodė vizualiai lygu, visiškai prasilenkė su tuo, ką rodė gulščiukas. Bet ištemptų virvių bei geometrijos pamokų pagalba išgaudėm aukščius bei stačius ir simetriškus pavėsinės kampus.

Sekantis etapas – medinė pastato konstrukcija. Čia viskas kaip ir aišku – pasidarom apatinį vainiką, montuojam 2,5 m aukščio vertikalius brūsus ir ant jų tvirtinam viršutinį vainiką. Turime štai tokią dėžę:



Kiek sudėtingesnė stogo konstrukcijos dalis. Kadangi nesam statybininkai nei iš profesinės, nei iš praktinės pusės, gegnių išpjovimo kampo atitaikymas bei apskritai visų jų sumontavimas buvo nemenkas iššūkis. Bet mes jį visumoj neblogai įveikėme “bandau – darau – taisau – bandau vėl” būdu. Sunkiausia, žinoma, buvo atsimatuoti ir išsipjauti pirmąją gegnę, kurią vėliau naudojome kaip šabloną, nors vienas pavėsinės galas gavosi 2 cm platesnis nei kitas, taigi, eigoj ir tą šabloną teko šiek tiek koreguoti. Gegnes susisukome ir išpjovėme įpjovas jų tvirtinimui dar ant žemės, o vėliau jau sukėlėme ir sumontavome ant viršutinio vainiko.

Grebėstus darėme nusižiūrėje pavyzdį nuo mūsų meistro. Iš kraštų lentos buvo kalamos ištisai, kad atliktų iškart ir stogo pakalimo funkciją, tiesiai prie jų taip pat buvo tvirtinamos ir vėjalentės. O vidury grebėstai susukti įprastai, paliekant maždaug po 40 cm tarpą. Štai taip atrodė mūsų medinė konstrukcija paruošta stogo dengimui:

Norėdami išlaikyt sodybos pastatų stiliaus vientisumą, pavėsinės stogui rinkomės tokią pačią skardinę dangą. Nors pavėsinei yra įvairių alternatyvių ir įdomių stogo uždengimo būdų, įskaitant skiedras, ar net paprasčiausias lentas, nusprendėme labai neeksperimentuoti, ypač kai pastate planuojama grilinimo vieta, norėjosi kuo mažiau degios medžiagos. Pats skardos dengimas pasirodė nesantis toks sudėtingas darbas kaip įsivaizdavom, ir dviese per dieną skardos lakštus susisikėlėm be didelių problemų. Kiek ilgiau teko pasikrapštyt prie visų kitų apskardinimo detalių, nes reikėjo ir primatuot, ir gražiai atpjaut. Visgi sudėtingiausia dalis įveikta ir visai sėkmingai. Beliko tik susukt dailylentes ir mes jau matome daug maž galutinį pavėsinės vaizdą.

Dar liko nepabaigti pavėsinės apdailos bei dažymo darbai, elektra ir virtuvėlė bet apie tai, kaip mums sekėsi bus kitas įrašas.

Langinės

Langinės senovinės architektūros pastatuose buvo tikra namo puošmena ir toli gražu ne kiekviena troba jas turėjo. Mes taip pat kurį laiką svarstėme daryti mums langines, ar ne. Iš estetinės pastato pusės mano akimis jų tikrai netrūko, nes mūsų namukas ir taip jau buvo pakankamai pripuoštas, pridrožinėtas ir akcentų jokių daugiau jam nereikėjo, netgi priešingai – labai bijojau, kad langinės tą pastatą tik vizualiai apsunkins ir apkraus. Tačiau pagyvenus šiek tiek laiko namuke, praktinis langinių poreikis tik išaugo. Pagrindinis privalumas, tai galimybė užrakinti langus išvažiuojant ir taip apsisaugoti nuo smalsių žvilgsnių ar netikėtai atsiradusio noro akmens pagalba užeiti vidun, ypač kai supratau, kad užuolaidų ar kitokių langų uždangalų svetainėje nenoriu. Na, ir kitas svarbus pliusas langinių naudai, tai apsauga nuo kaitros, nes praeitą vasarą teko dengti langus kartonu, kurį prilaikė įremtos lentos, žodžiu, nelabai tokia graži konstrukcija.
Taigi, kadangi praktinis langinių poreikis buvo aiškus, o estetinis – ne, nusprendėme jas daryti labai kuklias, paprastas ir nekrentančias į akis. Vienaip ar kitaip, labai įmantrių savo jėgomis ir nebūtume pasigaminę. Langinių gamybai nusipirkome 18×120 mm stogo pakalimo lentų užapvalintais kraštais. Susipjaustėm pagal reikiamą ilgį, ir Z tipo principu susukom palikdami 3 mm tarpelį tarp lentų. Mintis buvo tokia, kad uždarius langines, vidinės tvirtinimo lentos įlystų į langų angą ir langinės taip paprastai nenusikeltų nuo vyrių.

Langinių tvirtinimui ir šiokiam tokiam vizualiniam akcentui nusipirkom juodus vartų tipo vyrius ir užraktus, jie tikrai pagražino šiaip jau labai neįmantrių langinių išvaizdą. Dažėm fasado dažais, kad atrodytu kuo kukliau ir neutraliau. Nors darbo nėra itin daug, bet viską pamatuot, prišveist, sulygint ir pagamint 6 langams šiek tiek užtrunko. Čia langinės darbų eigoje:

O šitaip atrodo uždarytos, į patalpas pro tarpelius patenka šiek tiek šviesos, todėl net visas uždarius nėra visiškai tamsu.

Kalbant apie finansus tai lentos kainavo 80 eur, lankstai ir skląstys apie 120 eur. Tai iš viso 6 langinės kainavo apie 200 eur.

Ikea virtuvė

Patogi virtuvė man yra antras svarbiausias dalykas, nulemiantis komfortišką poilsį sodyboje po WC, todėl jai skyriau nemažą dėmesį. Tai bene ilgiausiai projektuota, o taip pat ir brangiausia namų įrengimo dalis, todėl norėjau kad ji ne tik būtų patogi, bet ir džiugintų širdį ir puoštų namus.
Tiesa, renkantis gamintoją nebuvau labai originali, visi pliusai tik IKEA naudai. Net ir modelį pasirinkau vieną populiariausių jų gaminamų jau ne vieną dešimtmetį BODBYN serijos, todėl esu tikra, kad šiuo įrašu nieko nenustebinsiu, vistik noriu pasidalinti patirtimi, gal kažkam bus naudinga apsisprendžiant.
Taigi, vienas iš IKEA privalumų pradiniame etape yra gan paprasta ir patogi planavimo programa. Kaip jau anksčiau minėjau, kad virtuvė buvo ilgiausiai projektuota, tai tik todėl, kad ją dėliot pradėjau dar neprasidėjus namo ardymo darbams. Taip skubėjau ne tik vedina azarto ir smalsumo, bet buvo naudinga turėt tam tikras gaires planuojant vidaus pertvaras bei komunikacijas. Ir variantų prisidėliojau visokių, buvo minčių įkomponuoti salą, bet galiausiai pasirinkau gan kuklų ir ergonomišką virtuvės kampą.

Dar vienas iš privalumų IKEA naudai, tai galimybė baldus gauti greitai, atsivežti ir susimontuoti patiems, sau patogiu laiku. Tai gal nebūtų didelis privalumas mieste, bet į nuošalų kaimą baldininkų nelabai prisivežiosi – reikia laisvadienio nuo darbo kad nusivežt primatuot, vėliau, kelių dienų kol galutinai viską sumontuos. Be to, manau tas atstumas įtakotų ir kainą gan nemažai.
Savo virtuvę mes nusprendėme įrenginėti dviem etapais – pirma sumontuot apatinę dalį, kad būtų galima naudotis kriaukle, darbastaliu ir būtų vietos pagrindiniams indams ir įrankiams susidėti. Toks sprendimas gal ir nelabai protingas, bet pasirodė finansiškai ne taip gąsdinantis, o ir nebuvo prasmės pirkti, pvz, orkaitės, nes vistiek nebūtume galėję jos pajungti dėl elektros galios stokos. Tiesa, kalbant apie finansus, nemažai pavyko sutaupyti reguliariai aplankant nukainotų prekių skyrių. Tokiu būdu, nukoviau ekspozicinę gražuolę kriauklę, įmontuojamą šaldytuvą už pusę kainos (mokėjau 200 eur), ažuolinį stalviršį su 70 proc nuolaidą (37 eur vietoj 130 eur), bei kai kuriuos vidaus mechanizmus.
Vienas daugiausiai diskusijų ir problemų keliantis klausimas tai indaplovė, nes yra trys galimi variantai – pirkti indaplovę iš IKEA, ieškoti kitų gamintojų indaplovių, kurios būtų tinkamos IKEA baldams, arba rinktis kokią nori indaplovę ir montuoti ją adapterių pagalba. Mes pasirinkome trečią variantą, nes daug geresnių parametrų Siemens indaplovė kainavo 100 eur pigiau, nei IKEA, kur, beje, 45 cm pločio indaplovių pasirinkimas yra lygiai 1. Pats adapterių montavimas nėra sudėtingas, viskas ten gražiai susideda ir veikia, kaip seksis naudotis ateityje, parodys laikas, bet tikiu, kad problemų neturėtų kilti.
Na, o pats baldų montavimas tikrai nėra sudėtingas – yra detalios instrukcijos jei kartais prireikia, visi reikiami varžtai pridėti. Spintelių korpusai susideda kaip Lego, todėl labai entuziastingai šitame procese dalyvavo vaikai. Baldų montavimas prasideda skersinio pritvirtinimu. Tai irgi patogus metodas, padedantis sumontuot baldus lygiai ir vienodame aukštyje. Tiesa, mums pasisekė kad virtuvės kampas buvo gan tiksliai 90 laipsnių, kitu atveju galėjo kilti problemų su standartinės kampinės spintelės montavimu.

Durelių fasadai ir lankstai lengvai susidėlioja, yra tam paruoštos skylės, todėl irgi ilgai neužtrunkame. Kiek sudėtingiau, kai prieiname stalviršio montavimo ir išpjovimo etapą, įrankiai tam darbui ne patys tinkamiausi, atsakomybė tiksliai pasižymėti angas taip pat be galimybės klysti, todėl rankos drebėjo kiek labiau, bet viskas pavyko puikiai. Stalviršius sujungėm be jokių juostelių, tiesiog suklijavom silikonu ir pasitikrinom, kad iš viršaus būtų pilnai užpildytas visas tarpas ir vanduo neturėtu galimybės ten patekti.

Baldų rankenėlės taip pat reikalavo atidumo matuojant, nes skylių gamykliškai nėra, bet galima nusipirkti spec. žymeklį, kuris sėkmingai padeda sumontuoti rankenėles simetriškai ir lygiai.
Visas pirmo etapo baldų montavimas užtruko savaitę, tuo pačiu atostogaujant,  laiką leidžiant prie ežerų, pietaujant kavinėse, dar lyginant sklypą ir darant vaikų namelio pamatus. Tai realiai kokios 1 dienos darbas jei jau turėjote patirties su IKEA, ir kokiu 2 dienų – jei ne.
Antras etapas pas mus atėjo praėjus beveik metams po pirmojo. Spintelių mažai, patirties daugiau, pora trejetas valandų ir viskas veikia ir šviečia.


Na, o pabaigai pasilikom “uogytes”, tai visų plintusiukų ir apdailinių juostelių tvirtinimas. Šiam tikslui (su mintim kad pravers ir ateityje) nusipirkom kampinio pjovimo stakles, nes netiksliai suvesti ar aptrupėję apdailinių juostų kampai būtų nedovanotina klaida. Nemažai teko padirbėti prie klasikinio stiliaus plintusų, kurie man yra labai gražūs, tačiau turi savų niuansų: yra atskiri šaldytuvui ir indaplovei, todėl neišvengiamai turi nemažai sujungimų ir šiek tiek gadina visą reikalą. Dar gi, mūsų grindys nėra 100 proc. lygios, dėl to kai kuriose vietose jis tiesiog netilpo, teko kelt spinteles, perreguliuot lygį. Taip pat išgaudyt visus kampus ne taip paprasta net su staklėm pasirodo, todėl akylūs svečiai turėtų prie ko prikibti, bet visumoj rezultatas visai patenkinamas. Tiesa, prie tų juostelių ir plintusų sugaišom tiek pat, kiek prie pačios virtuvės baldų montavimo. 





Vaikų namelis

Turbūt nerastumėme nė vieno vaiko, kuris nesvajotų turėti savo nuosavą žaidimų erdvę, dar geriau – visą atskirą namą! Taigi mes, pilnai nepabaigę savo namo įrengimo, apsiėmėme kito namo – medinio vaikų namelio statybų. Su šiuo projektu mes netgi galima sakyt papuolėm “ant bangos”, nes šiemet tiek per TV, tiek žurnaluose nuolat šmėžuodavo tokių namelių reklama, o dar gi ir draugai statėsi savo vaikams, todėl idėjų kaip jis turėtų atrodyt ilgai ir toli ieškot nereikėjo. Kodėl mes nepirkome jau pagaminto namelio? Tiesiog pagal nemažą kainą, jie pasirodė labai jau “liauni”, o mes turėjome medienos likučių, kuriuos sėkmingai ir panaudojome. Taigi, mintyse pasidėlioję projektėlį pradėjome statybas.
Pirma kilusi dilema buvo pamatas – reikia išvis tokio, ar užtenka padėti po šaligatvio plytelę. Tačiau tą patį vakarą kilusi šiokia tokia audra padėjo apsispręsti – pamato vistik reikia, nes namelį ant vištos kojelės apversti visai nesudėtinga. Poliams išlieti nusipirkome betono mišinio ir ventiliacijos vamzdžių. Senukuose juos rekomendavo, nes jie pigesni nei įprastai tam naudojami kanalizacijos vamzdžiai. Išsinuomavom žemės grąžtą ir išliejom pamatus. Viršuje dar įleidom cinkuotą kampuotuką balkių tvirtinimui.
Sekantis etapas buvo karkaso montavimas. Kaip jau minėjau, nameliui sunaudojom savo turimą medieną, kuri kažkada buvo supjauta pavėsinei, tačiau dėl netinkamo sandėliavimo nemažai pasikraipiusi. Tas nė kiek netrukdo pačiam nameliui, bet gerokai apsunkina statybas. Taigi, karkasui naudojom 10×10 cm (faktiškai jie 12×12 netgi) brūsus, kurie buvo supjauti 2,24 m ilgio, tai tokį ir palikom. Nusprendėm, kad namelio grindys bus pakilusios apie 80 cm nuo žemės,  o sienoms liks 1,4 cm.

Prisukę vertikalius kuolus, atsimatavom būsimų grindų lygį ir pritvirtinom horizontaliuosius. Kad būtų tvirčiau, padarėm medienoj įleidimus, bet pagrinde viską tvirtinome kampuočiais. Visas karkasas jau tvirtai susirišo, todėl buvo galima pasidaryt laikinas grindis ir kilt aukštyn. Viršutinį vainiką ir gegnes jau gaminome iš ne tokios masyvios medienos, praktiškai rinkom visokius likučius, todėl reikėjo pasitelkt šiek tiek fantazijos, kad viskas bent kažkiek lygiai gautusi. Taigi, karkasui surišti panaudojom tiesiog lentą, o gegnes tvirtinom ant vertikalių brūsų. Tik vieną gegnę teko dėti papildomą, todėl ją sutvirtinom papildomom atramom. Meluosiu, jei sakysiu kad gegnes pavyko padaryt idealiai lygiai, ypač kai lentos nebuvo 100 proc lygios ir vienodos, bet padarėm maksimaliai kaip galėjom.



Grebėstams panaudojom viengubo pjovimo lentas ant kurios tiesiai montavom stogo skardą ir tuo užsibaigė nemalonioji ir sunkiausia statybų dalis. Toliau sekė apdaila, darbas ėjosi labai sparčiai ir sklandžiai, rezultatas matėsi greitai ir tai džiugino. Sienoms pirkom tas pačias dailylentes, kuriomis apkalėm savo svetainę, man labai jos patinka.

Grindims sunaudojom nuo mūsų namo likusias grindines lentas. Jos aišku buvo paliktos pačios prasčiausios, kreivokos, persisukusios, bet šiaip ne taip, rezultatas visai pusėtinas. Terasos grindis surentėm iš paprasčiausių dvigubo pjovimo lentų. Sakytumėte, skersiniai brūsai sudėti kiek per masyvūs, bet juk vėlgi sunaudojom metrines atražas, kurios kitu atveju būtų tikę nebent malkoms.

Dar vienas sėkmingas likučių sunaudojimo pavyzdys – laiptai. Kai meistras gamino mūsų palėpės laiptus, šiek tiek paskubėjo ir panaudojo tik neseniai supjautą ir dar visai nespėjusią pradžiūti medieną. Ko pasekoje, aišku, laiptasijos persisuko džiūdamos, jas reikėjo gaminti iš naujo, o senosios mėtėsi kieme malkų krūvoj. Taigi, gaminant laiptus nameliui, mes tiesiog atpjovėm reikiamą jų ilgį ir pritvirtinom. Ant paruoštų laiptasijų beliko prisukti pakopas, kurias vėlgi pagaminom iš visokių kieme besivoliojusių lentų.

Kai artėjome prie namelio dažymo klausimo, iškilo didieji sunkumai, nes mes ir vaikai turėjome skirtingą įsivaizdavimą kaip turėtų atrodyti GRAŽUS namukas. Tiesiog aš neturiu tokių stiprių nervų, kad akyse matyčiau šaltibarčių spalvos namą, o mūsų tamsi namo spalva vaikams tiesiog atrodė negraži. Ilgokai ir netgi su pykčiais bandėme ieškoti kompromiso, kol vieną dieną, man vėl už akių užkliuvo seniai patikusi Pinotex spalva pavadinimu ‘Vandenynas’. Tai tokia tamsiai mėlyna jūros gelmės spalva, prieš saulę sublizganti perlamutriniu smaragdo atspalviu. Šios spalvos pasirinkimas iškart padiktavo visą idėją tolimesniam namuko interjero ir eksterjero kūrimui jūros tema. Kai nupasakojau vaikams apie turėklus su virvėmis kaip laivo denyje, švyturį bei Nemo stiliaus piešinį ant sienos, jų akys sublizgo ir tamsi mėlyna pasidarė pati gražiausia spalva.

Prisišnekėjom, dabar beliko visa tai įgyvendint. Bet šiuos darbus atidėjome jau kitiems metams, todėl apie tai, kaip mums sekėsi pabaigti namelį, įrašą papildysime vėliau.

WC ir dušo įrengimas

Yra du esminiai dalykai, be kurių aš, būdama tikra miestietė, neįsivaizduoju komfortiško poilsio gamtoje, tai normalus tualetas ir vieta prausimuisi. Taigi, šio sezono esminis tikslas buvo vonios kambario įrengimas. Šis darbelis tapo ir šiokiu tokiu iššūkiu, nes šiemet mes nebesamdome žmogaus, kuris darbus padarytų už mus, o viską darome bendrom jėgom su vyru. Jei būti sąžiningai, tai jis daugiau dirba, aš daugiau reguliuoju. Bet apie viską nuo pradžių.

Darbus pradėjome nuo grindų, “stiažkė” jau buvo padaryta betonuojant polius grindims, po betono sluoksniu buvo paklota 10 cm polistirolio sluoksnis. Ką mums reikėjo padaryti, tai išsilyginti grindis ir pakloti elektrinį grindų šildymo kilimėlį. Pasiruošimui nugruntavome betoną ir pasigaminome mini kompensacines juostas is polistirolio, kuriomis apjuosėme visą patalpą ir suformavome vietą išlyginamąjam sluoksniui.

Išsirinkau Knauf gipsinį lyginamąjį mišinį, nes tiesiog patiko aprašymas, jis itin tinka šildomoms grindims, radau neblogų atsiliepimų, be to su juo pakankamai nesudėtinga dirbti, kas mums neprofesionalams ganėtinai svarbu. Tiesa, jis pakankamai brangus, bet netaupiau, nes turėjom ne kokios patirties su pigiu išlyginamuoju. Darbas ėjosi gan sklandžiai ir greitai, nors idealaus lygumo neišgavome, bet nėra to blogo, ko nepataisytų plytelių klijai. Turiu paminėti, kad jokiame grindų įrengimo etape nedarėme hidroizoliacijos. Tiesiog niekur negavau logiško argumento kam man ji reikalinga ir ką nuo ko aš turiu saugoti – kad drėgmė nepakliūtų iš patalpos į smėlį gylyn, kas man giliai dzin, ar atvirkščiai – iš žemės į betoną ir į grindis. Teoriškai polistireno sluoksnis, suklotas persidengiančiai hidroizoliacijos funkciją irgi atlieka, o smėlyje drėgmė nesilaiko. Žodžiu, ateitis parodys ar turėsime kažkokių blogų pasėkmių dėl to.

Na, ir atėjo eilė pačiam atsakingiausiam ir daugiausiai jaudulio kėlusiam darbui – plytelių klijavimui. Aš, žinodama abejotiną būsimo meistro patirtį šioje srityje, pasirinkau ne tik man labai patikusias, bet ir klijavimui itin palankias plyteles – dėl jų margumo nesimato jokio broko, be to, jos truputį sendintos, todėl niekas negali užginčyti kad šioks toks jų kreivumas nenumatytas iš anksto. Vienintelis esminis reikalavimas buvo nepadaryti nuolydžio į pastato sienas ar kampus, todėl kraštines plyteles šiek tiek drastiškiau atkėlėme suformuodami nemažą nuolydį patalpos centro link. Plyteles klijuoti pradėjome nuo įėjimo centre ir klijavome kraštų link, kad labiausiai matomoje vietoje nebūtų pjaustytų plytelių. Fugavimas buvo patikėtas man, tikrai paprastas ir nesudėtingas darbas. Naudojome pilką Ceresit drėgmės nepraleidžiančią fugą.

Sekantis, daug paprastesnis etapas tai sienų apkalimas. Visas vonios sienas, kaip ir kitose patalpose, iškalėme medinėmis dailylentėmis. Vienintelis skirtumas ką darėme kitaip, tai pirmiausia karkasą uždengėme plėvele, prikalėme dailylentės juostą ir tik tuomet kalėme pačias dailylentes. Tikslas yra apsaugoti vatą ir medieną nuo drėgmės, bei sudaryti ventiliaciją dailylentėms. Jų apdailai pasirinkau terasų alyvą, kuri iš esmės skirta vaikščiojimui, todėl gerai valosi ir nebijo drėgmės, žinoma jei ji ne nuolatinė ir jos nedaug.

Na, o toliau pats malonumas, santechnikos montavimas. Dušo kabina jau seniai nusižiūrėta ir išsirinkta čekiška Sanipro ketursienė (ne stebuklas, bet gan kokybiška ir nebrangi). Kriauklę su spintelėm pavyko nukauti už pusę kainos IKEA nukainotų prekių skyriuje, tai vaikščiojau išsišiepus iš laimės kokią savaitę.

Kai darėme visus įvadus, neturėjome nusipirkę nei dušo kabinos, nei klozeto, nei kriauklės, todėl viskas buvo “iš akies”. Atėjus laikui viską pajungti, susidūrėme su keliomis problemomis. Pirmąjį jungėme klozetą. Iš pradžių viskas atrodė paprasta, nusiperkame klozetą su horizontaliu pajungimu, 90 laipsnių T alkūnę ir viskas bus “plug’n’play”. Deja neįvertinome atstumo tarp klozeto jungties ir kyšančios alkūnės iš sienos, todėl klozetas tiesiai į 90  laipsnių T alkūnę neisikišo per gerus 7cm, o jungčių aukščiai skyrėsi per kokius 3cm. Bandėme pritaikyti gofrinę jungtį, tačiau ji buvo per ilga ir užsilaužusi sudarydavo tarpą tarp klozeto išėjimo ir pačios jungties, taip ne tik leisdavo nuotekų vandenį, bet ir valymo įrenginių kvapas patekdavo į patalpą. Mus čia išgelbėjo standi išcentrinė jungtis, ją šiek tiek sutrumpinus, klozetas buvo pajungtas.
Antrąjį jungėme dušą. Čia irgi padarėme klaidą su kanalizacijos įvado aukščiais. Prastai apskaičiavus grindų aukštį, suklijavus plyteles, iš grindų liko styroti kanalizacijos vamzdis. Dušo kabinos sifonas jungiasi gofruotu vamzdžiu, tačiau įvadas buvo ant tiek per aukštai, jog ta gofra tiesiog susiplojo ir vandens nutekėjimas tapo neįmanomas. Išbandėme įvairias alkunes, bet padėjo tik vamzdžio nupjovimas iki pat grindų ir guminė universali mova. Na ir rodos to būtų negana, po savaitės pradėjo leisti maišytuvo šlangelė, pakeitėm ir viskas pakolkas veikia.
Su kriauklės pajungimu didesnių problemų nebuvo, išskyrus tai, jog vandens įvadas buvo padarytas žemiau ir pritrūko IKEA standartinių šlangelių ilgio. Čia lengvai viskas išsisprendė su prailginimais, nors turiu baimę, jog bėgant laikui būtent per jas ir pradės leisti vandenį.


Ir štai jau viskas veikia, dar liko langų ir durų apdaila, bet tam mes laukiam lietingų orų, nes kol kas ir taip yra ką veikti.

Vidaus apdaila

Po truputį judant fasado darbams, tuo pat metu, tik kiek sparčiau vyko ir vidaus apdailos darbai. Iš esmės lubos, grindys ir sienų karkasas jau buvo padarytas kiek anksčiau, tai tos apdailos buvo likę tik sienų dailylentės ir langai. Taigi, kiek plačiau apie visus etapus.

Sumontavę naujus balkius ilgokai svarstėme kokias lubas daryti. Norėjosi palikti atvirus balkius, todėl planavome dėti dvigubo pjovimo lentas ant viršaus, na, tokį tradicinį kaimišką variantą. Bet šio metodo minusai buvo du: kiek daugiau nei 20 cm balkiai santykinai nedidelėj patalpoj atrodytų kiek per masyviai, kitas dalykas – šiltinant lubas ir įrengiant palėpę, butų reikėję ant lubų kloti naujas storas lages ir būtume praradę nemažai aukščio. Nepaisant trūkumų, kažkodėl kito varianto neįsivaizdavau sodyboje, tačiau abejonė vis kirbėjo. Vistik kai atėjo metas apsispręsti, pakeičiau savo nuomonę ir nupirkau 17 mm storio dailylenčių, kurios buvo prikaltos vidury balkių ant prisuktų brūselių. Privalumų gavome daug – balkiai matosi, nors ir ne visi, apie 10 cm, bet tikrai užtenka, konstrukcija neatrodo tokia masyvi, ir dar liko 10 cm balkių palėpėj, į kuriuos mes puikiai sutalpinome akmens vatą. Aišku, lagių neišvengsime, bet mažiausiai 10 cm lubų aukščio sutaupėme. O ir vaizdas džiugina, dabar kai pagalvoju, tai tikrai net nebūtų taip gražu. Lubas dažėme baltais dažais.Kalbant apie sienas, tai kol nebuvo nulupti kartonai, kažkiek tikėjaus kad pavyks palikt jas neapkaltas. Na, aišku parestauruoti, bet iš esmės išsaugoti tokią nelabai tvarkingą autentiką. Vistik atsisakėme tos minties ir ne todėl, kad rąstai būtų supuvę ar labai blogi, o tiesiog supratau, kad neturtingi kaimo žmonės nelabai rūpinosi grožiu viduje, todėl jei namas iš išorės ir atrodė gražiai tąšytų rąstų, tai viduje jie palikti belekokie – skirtingų storių ir su didžiausiais grioviais, kurie užpildyti kažkokiu molio – tinko mišiniu. Žodžiu, išorėje gražu, o viduje kaip gavosi. O gavosi “nelabai”, todėl nuspręsta apkalt. Ir šiaip jau greičiau, paprasčiau. Kad karkasas lyginant sienas nesigautų labai storas ir stipriai nemažintų patalpų, labiausiai atsikišusiose sienos vietose brūseliai buvo įfrezuoti į sieną. Na, o dailylentes pasirinkome dviejų rūšių – miegamiesiems ir tambūrui, vienas pigiausių 12 mm storio ir 11 cm pločio, o didžiąjam kambariui “kirsto rasto” tipo 17 mm storio ir 17 cm pločio lauko dailylentes. Platesnės atrodo nepalyginamai gražiau, bet mažiukuose kambariukuose ir pigios atlieka savo paskirtį.Langai, mano nuomone, vienas puošniausių namo elementų, todėl tiek išorėje, tiek viduje jų apdailai skyrėme didelį dėmesį. Palangės pagamintos iš klijuotų 5 cm storio lentų, tų pačių, kaip ir laiptų pakopos. Angokraščių apdailai buvo panaudotos plačios svetainės dailylentės – nupjauti špuntai ir suklijuoti reikiamo pločio skydai, kurie vėliau prisukti prie karkaso. Na, ir fasadinėj pusėj prisukti apvadėliai, kurie galutinai

apipavidalina visą langą. Visa tai dažyta tais pačiais baltais dažais kaip ir lubos.


Kadangi viduje viskas – lubos, sienos ir grindys yra medinės, siekdama išvengti “dėžės” efekto, apdailai rinkaus skirtingo pločio dailylentes ir jas dažiau skirtingais dažais.Taigi, lubos, langai ir durys dažyti visiškai baltai, mažų kambariukų sienos balintos dažyve, o grindys paliktos natūralios spalvos tik nulakuotos. Svetainės sienos dar laukia savo eilės, tikriausiai bus dengtos spalvota alyva. Ir svarbiausia, jokių kampukų ar apvadukų, kurie mano supratimu gadintų visą vaizdą. Kad jų išvengti, kiekviena nupjauta dailylentė gale pašlifuojama truputį užapvalinant, todėl vaizdas atrodo estetiškas ir išbaigtas ir nieko paslėpt po kampukais nebereikia.

Papildymas. Svetainės sienos dažytos pilka alyva. Spalva susimaišiusi su kiek pageltusia mediena tapo kiek žalsva, kas mane itin džiugina – atspalvis puikiai įsilieja į už lango esančio miško koloritą.

Fasadas

Šio įrašo teko palaukti ilgiau nei tikėtasi iš pradžių – startavę birželio pradžioj, pabaigto fasado sulaukėme gruodžio vidury. Labai daug kantrybės ir nervų kainavęs sezonas. Bet mes ne apie tai…
Paruošę +- 10 cm storio karkasą, juo išlyginę sienas bei apipurškę ekovata, paklausę kitų blogerių patarimo, paklojome vėjo izoliacinę plėvelę. Toliau sekantis ir taip ilgai užtrukęs darbas buvo dailylenčių paruošimas ir sukalimas. Meistras pasisiūlė pagaminti dailylentes iš mūsų supjautos medienos, bet eigoje priblėso jo entuziazmas, todėl kiti darbai vyko daug sparčiau nei fasadas. Kažkaip sužavėjo mintis turėti tokias kaimiškai nelygias, rankų darbo lentas, kažkiek primenančias tašytą rąstą. Visgi daugybę kartų gailėjausi nenupirkusi lauko dailylenčių parduotuvėje, nes darbus galėjome pabaigti jau vasaros vidury. Kad ir kaip būtų, ilgai laukę pagaliau sulaukėm, o rezultatas tikrai džiuginantis. Dažymui pasirinkome nebrangią sendinto medžio spalvos dažyvę, kuria, esant norui, be vargo ir didelių paruošiamųjų darbų galima atnaujinti fasadą kas keleri metai. Tuo jau spėjome įsitikinti, nes tryse namuką nudažėme per 4 valandas.

Langų apvadams, pakalimams bei kitoms baltoms namo detalėms pasirinkome Tikkurila firmos dažyvę. Dažyvė man atrodo gražiai, balta spalva ne tokia ryški ir rėkianti, su švelniai persišviečiančia medžio faktūra.

O čia mūsų priangis – gonkas iš arčiau. Laiptai pagaminti iš nuo pamato likusių plokščių akmenų bei sodyboje rastų girnų. Nežinau kodėl, bet nuotraukose nepavyksta išgauti laiptų vaizdo, atrodo kaip akmenų ir betono kratinys, nors iš tiesų yra visai gražūs ir patogūs laiptai. Tiesa, kai išlyginsime sklypą, apatinė laiptų pakopa bus žemės lygyje, dalis laiptų atsidurs po žeme, tai vaizdas dar šiek tiek pasikeis. Na, o meistro pagaminti suolai itin džiugina širdį, nes sėdėti gonke neapsakomas malonumas. Jie nėra pagaminti kaip atskiras baldas, o integruoti į prieangio bei sienos konstrukciją. Tai itin didelis privalumas nuošalioje sodyboje, nes taip lengvai lauke atviroje vietoje stovinčių baldų neišsineši. Įdomu tai, kad vyresniosios kartos atstovai sutartinai tvirtino, kad suolams atlošas nereikalingas, nes juk galima atsiremti į turėklus, o šiaip kaimiškas suolas ir turi būti suolas. Tačiau aš niekaip nesuprantu kam aukoti pusę komforto tokioje lygioje vietoje, todėl mano prašymu bent vienam suolui atlošą pagamino, o kitas suolas paliktas be atlošo, vyresniems, tradicinių suolų gerbėjams sėdėti.

Vienintelė likusi nepabaigta fasado detalė, tai langinės. Ar jos bus ir kokios bus dar sprendžiame, todėl įrašas bus papildytas vėliau. Na ir dar keletas smulkmenų, kurių šiemet jau nebespėjome, kai kur reikia padažyti, kai kur vinukai dar styro, neįmontuoti šviestuvai, nenualyvuotos gonko grindys. Tai teks nuotraukas atnaujinti kitais metais, kai bendro vaizdo nedarkys betvarkė aplink, o ir orai ne tokie niūrūs nuotraukoms bus.
O apie pinigus šį kartą nekalbėsiu, nes šiuo atveju laikas turbūt buvo brangesnis.