Vaikų namelis

Turbūt nerastumėme nė vieno vaiko, kuris nesvajotų turėti savo nuosavą žaidimų erdvę, dar geriau – visą atskirą namą! Taigi mes, pilnai nepabaigę savo namo įrengimo, apsiėmėme kito namo – medinio vaikų namelio statybų. Su šiuo projektu mes netgi galima sakyt papuolėm “ant bangos”, nes šiemet tiek per TV, tiek žurnaluose nuolat šmėžuodavo tokių namelių reklama, o dar gi ir draugai statėsi savo vaikams, todėl idėjų kaip jis turėtų atrodyt ilgai ir toli ieškot nereikėjo. Kodėl mes nepirkome jau pagaminto namelio? Tiesiog pagal nemažą kainą, jie pasirodė labai jau “liauni”, o mes turėjome medienos likučių, kuriuos sėkmingai ir panaudojome. Taigi, mintyse pasidėlioję projektėlį pradėjome statybas.
Pirma kilusi dilema buvo pamatas – reikia išvis tokio, ar užtenka padėti po šaligatvio plytelę. Tačiau tą patį vakarą kilusi šiokia tokia audra padėjo apsispręsti – pamato vistik reikia, nes namelį ant vištos kojelės apversti visai nesudėtinga. Poliams išlieti nusipirkome betono mišinio ir ventiliacijos vamzdžių. Senukuose juos rekomendavo, nes jie pigesni nei įprastai tam naudojami kanalizacijos vamzdžiai. Išsinuomavom žemės grąžtą ir išliejom pamatus. Viršuje dar įleidom cinkuotą kampuotuką balkių tvirtinimui.
Sekantis etapas buvo karkaso montavimas. Kaip jau minėjau, nameliui sunaudojom savo turimą medieną, kuri kažkada buvo supjauta pavėsinei, tačiau dėl netinkamo sandėliavimo nemažai pasikraipiusi. Tas nė kiek netrukdo pačiam nameliui, bet gerokai apsunkina statybas. Taigi, karkasui naudojom 10×10 cm (faktiškai jie 12×12 netgi) brūsus, kurie buvo supjauti 2,24 m ilgio, tai tokį ir palikom. Nusprendėm, kad namelio grindys bus pakilusios apie 80 cm nuo žemės,  o sienoms liks 1,4 cm.

Prisukę vertikalius kuolus, atsimatavom būsimų grindų lygį ir pritvirtinom horizontaliuosius. Kad būtų tvirčiau, padarėm medienoj įleidimus, bet pagrinde viską tvirtinome kampuočiais. Visas karkasas jau tvirtai susirišo, todėl buvo galima pasidaryt laikinas grindis ir kilt aukštyn. Viršutinį vainiką ir gegnes jau gaminome iš ne tokios masyvios medienos, praktiškai rinkom visokius likučius, todėl reikėjo pasitelkt šiek tiek fantazijos, kad viskas bent kažkiek lygiai gautusi. Taigi, karkasui surišti panaudojom tiesiog lentą, o gegnes tvirtinom ant vertikalių brūsų. Tik vieną gegnę teko dėti papildomą, todėl ją sutvirtinom papildomom atramom. Meluosiu, jei sakysiu kad gegnes pavyko padaryt idealiai lygiai, ypač kai lentos nebuvo 100 proc lygios ir vienodos, bet padarėm maksimaliai kaip galėjom.



Grebėstams panaudojom viengubo pjovimo lentas ant kurios tiesiai montavom stogo skardą ir tuo užsibaigė nemalonioji ir sunkiausia statybų dalis. Toliau sekė apdaila, darbas ėjosi labai sparčiai ir sklandžiai, rezultatas matėsi greitai ir tai džiugino. Sienoms pirkom tas pačias dailylentes, kuriomis apkalėm savo svetainę, man labai jos patinka.

Grindims sunaudojom nuo mūsų namo likusias grindines lentas. Jos aišku buvo paliktos pačios prasčiausios, kreivokos, persisukusios, bet šiaip ne taip, rezultatas visai pusėtinas. Terasos grindis surentėm iš paprasčiausių dvigubo pjovimo lentų. Sakytumėte, skersiniai brūsai sudėti kiek per masyvūs, bet juk vėlgi sunaudojom metrines atražas, kurios kitu atveju būtų tikę nebent malkoms.

Dar vienas sėkmingas likučių sunaudojimo pavyzdys – laiptai. Kai meistras gamino mūsų palėpės laiptus, šiek tiek paskubėjo ir panaudojo tik neseniai supjautą ir dar visai nespėjusią pradžiūti medieną. Ko pasekoje, aišku, laiptasijos persisuko džiūdamos, jas reikėjo gaminti iš naujo, o senosios mėtėsi kieme malkų krūvoj. Taigi, gaminant laiptus nameliui, mes tiesiog atpjovėm reikiamą jų ilgį ir pritvirtinom. Ant paruoštų laiptasijų beliko prisukti pakopas, kurias vėlgi pagaminom iš visokių kieme besivoliojusių lentų.

Kai artėjome prie namelio dažymo klausimo, iškilo didieji sunkumai, nes mes ir vaikai turėjome skirtingą įsivaizdavimą kaip turėtų atrodyti GRAŽUS namukas. Tiesiog aš neturiu tokių stiprių nervų, kad akyse matyčiau šaltibarčių spalvos namą, o mūsų tamsi namo spalva vaikams tiesiog atrodė negraži. Ilgokai ir netgi su pykčiais bandėme ieškoti kompromiso, kol vieną dieną, man vėl už akių užkliuvo seniai patikusi Pinotex spalva pavadinimu ‘Vandenynas’. Tai tokia tamsiai mėlyna jūros gelmės spalva, prieš saulę sublizganti perlamutriniu smaragdo atspalviu. Šios spalvos pasirinkimas iškart padiktavo visą idėją tolimesniam namuko interjero ir eksterjero kūrimui jūros tema. Kai nupasakojau vaikams apie turėklus su virvėmis kaip laivo denyje, švyturį bei Nemo stiliaus piešinį ant sienos, jų akys sublizgo ir tamsi mėlyna pasidarė pati gražiausia spalva.

Prisišnekėjom, dabar beliko visa tai įgyvendint. Bet šiuos darbus atidėjome jau kitiems metams, todėl apie tai, kaip mums sekėsi pabaigti namelį, įrašą papildysime vėliau.

Vandentiekis sodyboje (antra dalis)

Po paskutiniojo posto praėjo daug laiko, todėl nusistovėjus visoms emocijoms, galima aprašyti kaip viskas buvo. Kaip viename komentare jau minėjau, visos problemos iš šulinio pusės su vandens grįžimu atgal į adatą, buvo susiję su persukta plastikine jungtimi į atbulinį vožtuvą. Susikaupusios plastikinės drožlės palindo po vožtuvu ir neleido jam tvarkingai užsidaryti. Sprendimas buvo paprastas – įsukau naują vožtuvą, o į jį pajungiau vamzdį per varinę užveržiamą jungtį.

Išsprendus šia bėdą, atėjo laikas išsivedžioti vandentiekį trobos viduje. Pirma numatėme vietą, kur turėtų kabėti boileris ir išsiplėtimo bakas – ten bus visas vandentiekio mazgas. Pasikabinau išsiplėtimo baką ant sienos ir nuo jo pradėjau spręsti, kaip bus viskas pajungta.

Norėjau, jog prieš hidroforo išsiplėtimo baką stovėtų vandens filtras, nes tikrai iš adatos užkels vandens su smukiu smėliuku bent pirmus kelis mėnesius intensyvaus vandens naudojimo. Tam, kad patogiai galima būtų pasikeisti filtrą neišleidžiant viso vandens iš sistemos, teko įdėti dvi sklendes – prieš filtrą ir už jo.

Kitas gan sunkus apsisprendimas buvo medžiagos, skirtos vidaus vandentiekiui – kokias ir iš kur pirkti. Prisiskaitęs įvairių forumų nusprendžiau nepasitikėti “Senuku” vežamų medžiagų kokybe ir viską pirkti iš specializuotos parduotuvės. Kitas sunkus žingsnis buvo sumąstyti kokio tipo jungtimis jungti vamzdžius. Iš pradžių galvojau viską daryti užveržiamomis jungtimis, atseit pats nemokėsiu užpresuot, neturiu preso, o su raktu užveržti jungtį nebus tikrai sunku. Deja, pasikonsultavęs su “Celsis” vadybininkais, sužinojau, kad tas užveržiamas jungtis po sumontavimo teks dar keletą kartų daveržinėti kol jos nustos leisti ar “rasoti”.  Taigi nuspręsta – naudojamas bus daugiasluoksnis vamzdis bei presuojamos jungtys iš Celsio. Patarimas: jeigu perkate kažkiokio gamintojo vamzdį, tai būtinai reikia naudoti to paties gamintojo jungtis.

Preso antgalių tipas priklauso nuo jungčių. Yra daug tų tipų, bet atrodo populiariausi yra TH, U ir B.

 

Senukai nuomoja TH, na, bent jau man jie taip sakė. Kadangi Celsyje pirktos jungtys gali presuotis ir su TH ir su U, problema kaip ir išspręsta.

Tam, kad gerai ir gražiai į jungtis sulystu vamzdžiai, reikia specialių žirklių ir kalibravimo įrankio. Realiai tas kalibravimo įrankis tai kūgis, kuris padeda po nukirpimo atstatyti vamzdžio formą. Visą šį komplektą nusipirkau pigų už keletą eurų ir visiškai pasiteisino.

O toliau visa darbų eiga paprasta: matuoji, atsivynioji, kerpi, kalibruoji, stumi į jungtį kol pamatai vamzdžio galus per jungties langelius ir presuoji. Taip visą vandentiekį (penkis taškus) išsivedžiojau per kokias keturias valandas.

Po išvedžiojimo sujungiau į vieną sistemą karštą ir šaltą liniją, susukau akles į prietaisines jungtis, paleidau 3,5bar slėgį ir palikau savaitei. Mano didelei nuostabai, neleido nei viena jungtis. Po šių testų, apvilkau dar vamzdžius į pašiltinimą ir pritvirtinau prie sienų.
Dabar jau liko tik pasijungti boilerį ir visus prietaisus.

Lengva samata:
Adata – 130EUR
Siurblys – 230 EUR
Reikiamos jungtys pajungti siurblį ir filtrą – 70EUR
Vidaus vamzdžiai ir jungtys – 170 EUR
Žirklės ir kalibravimo komplektas – 7 EUR
Preso nuoma parai – 6 ar 8 EUR

 

 

Elektros instaliacija trobos viduje

Rašėme jau apie grindis, vandentiekius, dalylentes, o pamiršome aprašyti elektros instaliaciją, kuri liko paslėpta po vidaus apdaila.

Kaip jau minėjome ankstesnėje temoje apie elektros įvadą, turime tik 4kW elektros pajėgumą. Buvo priimtas sprendimas išsivedžioti žymiai storesnius laidus negu reikia mūsų turimai elektros galiai. Pagrindinius kabelius naudonau KH05VV – 3×4. Manau daug kas sakys kam man tokie stori kabeliai, o gi tam, kad skaičiavau ant kiekvienos atšakos po du elektrinius radiatorius, arba pvz elektrinę orkaitę su kaitlente. Visos rozetės jungtos nuosekliai, o apšvietimui naudojau tokį patį tik jau 2,5 kabelį, jungiant jį nuo paskutinės rozetės atšakoje. Čia manau irgi susilauksiu nemažai komentarų, kodėl taip nusprendžiau viską sujungti. Paaiškinimas ganėtinai paprastas – išvengti paskirstymo dėžučių.  Visus kabelius dar įvilkau į papildomą montažinį vamzdelį.

Automatukus pirkau pigius – Schneider, su mintim, jog keisiu juos visus tada, kai jau pasikelsim elektros galią. Pagrindinis automatas – C16A, į kambarius C10A, lauko apšvietimui – C6A, vonia pajungta per automatą su nuotėkio rėle C10A.  Pačioje vonioje stovės dar vienas automatukas su nuotėkio rėle skirtas vandens siurblio valdymui ir boileriui.

Visos rozetės ir jungikliai bus naudojami Vilma XP500 serijos, nes tokias turime susimontave namuose, ir pakolkas per 7-nis metus jokių bėdų neturėjome.

Išmanioji sodyba (smart house), kai biudžetas ribotas.

stulpas

Viena iš mano svajonių, turint sodybą – galimybė joje leisti savaitgalius žiemą. Deja, yra vienas minusas – šildymas. Mes nesame numatę statyti jokių katilų, nes iš jų prasmės didelės nėra. Dujos iki sodybos neatvestos, ir net nežinau ar tai būtų įmanoma, o kieto kuro katilas reikalauja bent minimalios priežiūros jį papildant kas pora dienų. Lieka keli variantai: oras – oras arba elektra. Oras – oras, savo burzgiančiomis dėžėmis pastato išorėje, labai bjauroja visą sodybos vaizdą, bei kelia triukšmą. Visą savaitę šildyti namą elektra tik tam, kad savaitgalį galima būtų atvažiuoti, atrodo neekonomiška. Reikėtų kažkokios sistemos, kuri mums pašildytų sodybą prieš atvažiuojant ir palaikytų +1 C viduje visą likusį laiką.

Šiam reikalui prieš kelis metus nusipirkau Arduino mega kontrolerį, daug rėlių bei modulių. Deja, dėl laiko stokos ir šiek tiek tinginystės, projektas “pasigamink valdymą pats” buvo užmestas ant lentynos neribotam laikui.

Bėgant metams ir pingant technologijoms, atsirado nemažai įperkamų namų automatizacijos įrenginių. Pradėjau smarkiai domėtis ir rinktis iš keleto variantų.

Pirmasis – NEST (https://nest.com/). Tikrai nuostabaus dizaino įrenginiai, kuo puikiausiai veikiantys su Philips hue lemputėmis bei kitais išmaniais įrenginiais. Turi tiek vidaus, tiek laukui skirtas stebėjimo kameras, kurios filmuotą medžiagą saugo į “debesis”.

Tik, kaip visada, visas gerumas baigiasi ties kainomis. Vien lauko kamera – 199 doleriai,  10 dienų video istorija debesyse  dar 100 dolerių į metus. Išmanus termostatas – 250 dolerių, dūmų detektorius – 99 doleriai…

Pradėjus viską komplektuotis, greitai atšoko fantazija šiam brandui, tokios sumos nenorėčiau išleisti netgi mūsų namui Vilniuje.

Tada pradėjau ieškoti kiniečių gaminamų analogų.

Todėl antrasis svartymas buvo Broadlink (https://www.dealonthings.com/search?q=broadlink). Jie turi viską ko reikia: wifi kontroliuojamus rozečių adapterius, įmontuojamus į sieną šviesos jungiklius (sutaupoma ant lempučių, nes galima naudoti betkokias), centrinį kontrolerį, temperatūrinius ir šviesos daviklius, kažkokią minimalią saugos sistemėlę su web kameromis. Net aplikacija ir ta yra daugiakalbė, o kaina tikrai labai labai labai patraukli. Tik yra keli “bet”.

  1. Pats dizainas ir medžiagos iš kurių šie įrenginiai gaminami tikrai kiniški.
  2. Paskaičius daug forumų bei apžvalgų, paaiškėjo, kad daug šio gamintojo įrenginių mėgsta gesti.

Trečiasis svarstymas – Orvibo ZigBee (http://www.banggood.com/search/orvibo.html?p=FZ01141305243201503Q). Šis brandas turi viską ko man reikėtų, darant kontroliuojamą sodybą per išmanųjį telefoną. Prie dizaino padirbėta, medžiagos gan kokybiškos ir kaina tikrai gera.

Tačiau prieš metus ar pusantrų į rinką su ganėtinai kokybiška ir labai įkandama veiksmo kamera ir išmaniaisiais telefonais įsiveržęs gamintojas, mane tikrai nustebino. Esu nusipirkęs jų kamerą ir ji manęs nei karto nepavedė. O čia, staiga, jie pradeda gaminti įrenginius, kurie padeda namus padaryti šiek tiek išmanesniais.

Ketvirtas svartymas – Xiaomi (http://www.gearbest.com/alarm-systems/pp_600096.html?wid=21). Vienas didžiausių privalumų, jog kai kuriuos įrenginius galima naudoti be centrinio valdiklio. Tarkime, jeigu noriu valdyti tik rozetes, tai nusiperku wifi kištukus (https://www.dealonthings.com/products/xiaomi-smart-socket-plug-eu-us-uk-au), atsisiunčiu aplikaciją ir štai galiu junginėti prietaisus įkištus į rozetes iš bet kurios pasaulio vietos.

IP kamerų pasirinkimas irgi neblogas. Yra maži kubai, filmuojantys full HD formatu, turintys judesio bei garso daviklius, galintys filmuoti tamsoje. (https://www.dealonthings.com/products/xiaomi-smart-ip-camera-9m-1080p-f2-0), o sudėjus dvi į vieną, galima gauti labai didelį filmavimo kampą. Vienintelis minusas – negali filmuoti į debesis.

Kita kamera – Xiaomi Xiaoyi Smart (http://www.banggood.com/Original-Xiaomi-Xiaoyi-Ants-Night-Vision-720P-Smart-Wireless-Webcam-Security-IP-Camera-p-983655.html?p=FZ01141305243201503Q). Visos funkcijos tos pačios kaip ir “kubiukų”, tik filmavimo kokybė 720P, bet užtat gali daryti atsargines kopijas į kietajį diską prijungtą prie routerio ir papildomai išsiųsti kopiją į debesį. Suveikus bet kuriam iš jos daviklių, ateina pranešimas į telefoną, bei kartu ir video ištrauka automatiškai išsaugoma telefone.

Dar viena kamera – Xiaomi Xiaoyi Smart 2 (http://www.gearbest.com/ip-cameras/pp_340801.html?wid=11). praktiškai viskas tas pats kaip ir pirmosios kartos, tik stabilesnė elektronika ir programinė įranga, bei filmuoja 1080P raiška.

Na ir trečioji, turinti galimybę sukiotis 360 laipsnių (http://www.gearbest.com/ip-cameras/pp_356786.html?wid=21), tačiau manęs šis variantas nedomina.

Langų ir durų davikliai (http://www.gearbest.com/ip-cameras/pp_356786.html?wid=21?p=FZ01141305243201503Q), klijuojami, o baterijos teoriškai turėtų užtekti 2-3 metams. Aišku, mums reikės tik vieno komplekto ant įėjimo durų, o kambariuose bus išdėlioti judesio davikliai (http://www.gearbest.com/smart-light-bulb/pp_257678.html?wid=21). Elektriniai radiatoriai bus pajungti per wifi kištukus (http://www.gearbest.com/living-appliances/pp_344666.html?wid=21), o viskas į vieną sistemą bus sujungta per centrinį valdymo blokelį (http://www.banggood.com/Original-Xiaomi-Upgrade-Smart-Home-WiFi-Remote-Control-Multi-functional-Gateway-p-1047282.html?rmmds=detail-left-hotproducts?p=FZ01141305243201503Q) bei temperatūrinius daviklius kiekviename kambaryje (http://www.banggood.com/New-Arrival-Original-Xiaomi-Mini-Smart-Home-Temperature-and-Humidity-Sensor-White-p-1046061.html?p=FZ01141305243201503Q).

Dar nežinau ar norėsiu valdyti apšvietimą per atstumą, bet yra ir tokia galimybė su wifi lemputėmis, deja, tinka tik jų gamybos (https://www.dealonthings.com/products/xiaomi-mi-yeelight-led-bulb-wifi) ir jokių Philips hue, kuriuos galima nusipirkti Lietuvoje, nepanaudosi.

Viskas atrodo neblogai ir netgi gerai, kai sužinojau, jog Xiaomi galima poruoti su įrenginais, pagamintais ant ZigBee sistemos. Skeptikams dėl gaisro sukėlėjų, jungiant elektrinius radiatorius per kištukus iš Kinijos, iškarto yra atsakymas – kištukai atlaiko 10A srovę, bei plastikas atlaiko temperatūras iki 750 laipsnių.

Na ir visą gėrį būtinai kažkas turi sugadinti. Deja, Xiaomi labai nesuka galvos savo produktus pritaikyti Europos sąlygoms. Centrinio modulio ir kištukų į lietuviškas rozetes be perėjimų neįkiši, nors į patį xiaomi kištuką galima įjungti įvairiausių šalių įrenginius. Antrasis minusas – aplikacijos. Ne visos jos išverstos į anglų kalbą, o jeigu jau išverstos, tai į chinglish. Išeitys yra kelios: naudotis tokiomis kokios yra, ieškoti per forumus kas jau yra pradėję versti, pačiam išsiversti apk arba laukti, kol pats gamintojas pagaliau išleis normalias aplikacijas.

Kolkas testavimui nusipirkau tik tris lemputes, bet manau kitą mėnesį nusipirksiu ir visą komplektą pasibandymui. Tada galėsiu daugiau parašyti apie šių įrenginių veikimą ir patikimumą.

 

Elektros įvadas, elektros skaitiklio iškėlimas ir kuriozai su “eso”.

elektros linija

Daugelyje senų trobų elektros įvadas ateidavo oro linija per stogą, tada per sieną, tiesiai į elektros skaitiklį. Kadangi buvo nuspręsta pilnai suremontuoti namą, tuo pačiu kelti elektros galią (deja šiuo metu tai yra neįmanoma, nes dabartinė linija yra netgi perkrauta ir turime tik 4kW), reikėjo keisti elektros instaliaciją, bei iškelti skaitiklį į lauką.

Atrodo kaip ir paprasta, tačiau viskas tampa nerealiai komplikuota, kai prireikia tureti reikalų su tokiom įmonėm kaip “eso”. Pirmiausia reikėjo persirašyti sutartį savo vardu. Pasiskambinus į elektros tinklus, primygtinai siūlė pateikti prašymą elektroniniu būdu ir atseit viskas bus sutvarkyta, dabar gerai neatsimenu, bet gal per tris ar penkias darbo dienas. Na kaip sakė, taip ir padarėm. Pateikėme visus reikiamus dokumentus elektroniniu būdu, beliko laukti kelias dienas, kol turėsim savo sutartį.

Palaukęs penkias dienas, pradėjau nerimauti… Po septynių dienų paskambinau į elektros tiklus pasiklausti, kas atsitiko, kodėl nesulaukiu savo dokumentų. Mergina kitoje ragelio pusėje kažko svarbiai paieškojusi apie 10min, praneša, jog reikės dar kelias dienas palaukti. Tenka su tuo susitaikyti ir palaukti dar keleta dienų.

Taip nieko nesulaukęs, vėl skambinu į elektros tinklus. Čia mergina labai pasimetusi, kažko labai svarbiai paieško apie 10min, ir praneša, kad kažkas nutiko su sistema, jie pasiaiškins ir su manimi susisieks patys. Dar po maždaug penkių dienų man trūko kantrybė ir susirinkęs visus dokumentus nuvažiuoju į “eso” aptarnavimo skyrių. Tuo momentu, kai ateina mano eilė prieiti prie aptarnaujančio langelio, suskamba telefonas ir džiaugsminga mergina man praneša, jog rado bėdą sistemoje ir mano sutartis bus paruošta per kelias dienas. Aš mandagiai jai padėkoju, ir pasirašau sutartį tą pačią dieną “eso” aptarnavimo skyriuje.

Taigi, jeigu kada norėsite tvarkytis dokumentus per “eso” elektroninę sistemą, negaiškite laiko ir važiuokite to daryti gyvai, nes jų sistema veikia pašto karvelių greičiu.

Antrasis etapas – iškelti skaitiklį į lauką ir padidinti elektros galią. Šie du dalykai labai susiję dėl kaštų. Jeigu skaitiklis yra pastato viduje, o elektros tinklai didina galią, pagal reikalavimus jie turi iškelti skaitiklį į lauką už savo lėšas.

Šį kartą net nesivarginu su elektronine sistema ir iškarto rašau prašymą gyvai. Vienas keistas dalykas, elektros tinklai, prieš rašant prašymą, negali pasakyti kiek aš maksimaliai galiu pasikelti galią, todėl turiu rašyti kiek aš jos norėsiu. Tada, jie daro projektą, skaičiuoja ir pateikia neigiamą atsakymą, jog aš negaliu pasidinti galios iki 10kW, nebent už 8500EUR atnaujinčiau liniją. Po to aš vėl nuvažiavęs turiu pateikti prašymą mažesnei galiai, ir vėl po projektų ruošimų ir skaičiavimų jie atsako, kad negali pakelti galios iki 8kW. Aš aišku parašiau dar vieną prašymą, po kurio sužinojau, kad ir 6kW mes negalime turėti. Nežinau kaip pas juos vyksta skaičiavimai, bet manau jau po pirmojo paskaičiavimo turėtų puikiai žinoti tos linijos maksimalų apkrovimą ir kiek maksimaliai aš galėčiau tikėtis galios. Taigi, po gero pusantro mėnesio tenka susitaikyti, kad visgi teks verstis su 4kW.

Šioje vietoje netenkame galimybės ir iškelti skaitiklį į lauką nemokamai. Nežinau kodėl, bet šį kartą nusprendžiu vėl pasinaudoti jų elektronine sistema. Čia iškarto susiduriu su problema – nauja sistema “manogilė”. Po begalės bandymų prisijungti, pavyksta tik po kelių dienų, tačiau prašymo pateikti taip ir negaliu, nes reikia prisegti varžų matavimo protokolą. Tik aš niekaip nesuprantu, kurioje vietoje aš turiu išsimatuoti varžą, jeigu aš prašau iškelti skaitiklį į lauką, bet nepajungti elektros į pastatą, nes ten nėra į kur jungti…

Skambinuosi konsultuotis į “eso”. Deja, ten dirbantis personalas, greičiausiai turi tik standartinių atsakymų atmintinę, nes į klausimą kur aš turėčiau pamatuoti varžą, jeigu esamas įvadas bus naikinamas ir man reikia tik skaitiklį iškelti ant stulpo, atsakymas buvo – įvade. Aš dar kartą pasitikslinu kokiame įvade, ir atsiliepusioji manęs paprašo palaukti, mat jai reikia pasitikslinti. Pralaukiu daugiau nei 10min, ir gaunu atsaktymą, kad turiu pasidaryti įvadą. Tada aš vėl tikslinuosi, kam tas įvadas dabar, jeigu aš nenoriu jungti elektros i pastatą, o man tik reikia, jog iškeltų skaitikli į lauką. Nejaugi man pakasti kabelį nuo stulpo iki pastato, ir išsikviesti super duper licenzijuotus specus, kad išmatuotų varžą kabelio, kuri yra užrašyta ant to pačio kabelio? Vėl po gerų 10-15min jos tikslinimosi, atsakymas – TAIP.

Nebeišsiplečiant apie tolimesnes apsurdo istorijas, po keleto savaičių, visgi elektros tiklai praneša, kad mums nereikės varžų matavimo protokolo ir skaitiklį jie iškels už 350EUR. Čia šiektiek palengvėjo, nors kabelį jau buvau pakasęs į 70-80cm gylį.

griovys kabeliui tiesti

griovys be kabelio

 

Tam, kad jie iškeltų man skaitiklį, turėjau pakabinti betkokią dežutę, ir joje idėti vieną elektros lizdą su automatuku.

 

dezute su lizdu

Ačiū dievui, skaitiklio iškėlimas įvyko sklandžiai ir be jokių problemų per dvi dienas, nors pagal sutartį turėjo užtrukti iki 30 dienų. Įdomu kaip viskas vyks, kai reikės pasijungti elektrą į pastatus. Neseniai sužinojom dar vieną gerą žinią, jog “eso” matavosi elektros linijas, praeinančias pro mūsų sklypą, darys projektą ir ties pralaidžią naują požeminę liniją. Pagaliau nereikės sukti galvos, kaip šiais laikais įtilpti į 4kW.

 

 

Mediena statyboms

rastai

Prieš pradėdami statybas, turėjome susiorganizuoti pagrindinę statybinę medžiagą – medieną. O jos mums reikėjo tikrai nemažai – planavome pakelti namą per du vainikus viršuje, pakeisti balkius, gegnes bei grebėstus namo ir tvarto stogui. Aišku, dar begaliniai kiekiai medienos smulkesniems darbams, kuriuos net išvardinti būtų sunku, o medienos sueina daug. Taigi, pradėjome skaičiuoti ir svarstyti kur tą medieną pirkti, o jos kaina tikrai nėra maža. Turėjome du variantus – pirkti statybinę medieną lentpjūvėj ir vežtis jau paruoštą gaminį, arba pirkti kirstus rastus ir juos pjauti vietoje. Pirmas variantas, greičiau, paprasčiau, mediena dažniausiai būna džiovinta. Antras variantas, pigiau, bet vargo gerokai daugiau. Vistik pasirinkome antrą variantą. Juo labiau, kad sodyba miške, medienos aplink netrūksta, o ir kaimyninio miško savininkas pasiūlė ją pristatyti tiesiai į kiemą už gan patrauklią kainą – 45 eur/m3 su pristatymu. Taigi, žiemą, jau pavasariop didelis kalnas rastų jau gulėjo mūsų kieme. Dalis medienos buvo 6 m ilgio, kita dalis – 7,5 metro, nes būtent tokio ilgio reikėjo balkiams. Čia jau mes išlošėm, kadangi perkant lentpjūvėj, gauti nestandartinio ilgio medieną būna sudėtingiau, o ir kainuoja ji brangiau automatiškai.

Štai kaip atrodė mūsų mediena, gavosi kažkur apie 25 kubus.

Sekantis darbas buvo suorganizuoti gaterį, kad supjauti visą medieną pagal reikiamus išmatavimus. Tiesą sakant, kol neprireikė, nežinojau apie tokį dalyką kaip mobili lentpjūvė išvis. O ir pasiūla jų pasirodė tikrai nemaža. Vienintelė bėda su kuria susidūrėme, tai gateriui reikalinga trifazė elektra, o pas mus sodyboj yra tik 4 kw, išvis.. kol kas… Taigi mums reikėjo generatoriaus, o šito tai jau teko paieškoti ilgėliau. Bet radome, Vilniuje, susiskambinom, sutarėm laiką ir galima pradėti darbus. Kaina supjovimo 15 eur/m3 + apie 1 l/m3 benzino generatoriui. Dar reikalingi du pagalbiniai žmonės rastams kilnoti. Taigi, prasidėjo tikrai fiziškai nelengvas darbas vyrams, kadangi keli rastai buvo itin stori, ilgi ir sunkūs.

Visgi prireikė ir daugiau rankų, važiavo ir tėtis, ir vyras ir dar draugą pasikvietė. O užtruko kiek ilgiau nei planavo iš pradžių – 3 dienas, bet mediena buvo supjauta ir susandėliuota tvarkingai džiūti.

Kalbant apie skaičius – tai 20 kubų statybinės medienos viso kainavo 1600 eurų (įskaitant pačią medieną, gaterį ir atlyginimą darbininkams). Atsižvelgiant į tai, kad nereikėjo mokėti už medienos atvežimą, sutaupyta daugiau nei dvigubai, lyginant su mūsų svarstytu pirmuoju variantu pirkti medieną lentpjūvėj.

P.S. užbėgant įvykiams už akių, turiu paminėti kad supjauta mediena suėjo greitai, jos net pritrūkom, todėl kitais metais procedūrą pakartojome. Šikart medienos kiek mažiau -15 m3, rastai buvo plonesni, patirtis didesnė, todėl darbas ėjosi kur kas lengviau ir paprasčiau. Bet tikriausiai ir čia dar ne pabaiga, statybos dar nebaigtos.

Sodybos vizija. Apie grožį ir estetiką miško vidury.

pirtele

 

Tik įsigiję šią sodybą su vyru tvirtai žinojome, kad nestatysime jos bet kaip, kad tik būtų greičiau, pigiau ar paprasčiau. Kai stataisi būstą sau, norisi, kad vaizdas džiugintų akį ir širdį. Ir ne tik vaizdas, sodyba miške įpareigoja laikytis tam tikrų taisyklių, kad namas neiškristų iš konteksto aplinkoje. Todėl tiek namo išorėje, tiek viduje bus naudojamos natūralios medžiagos ir spalvos. Kalbant apskritai apie stilių, man labai svetimas tas perdėtas kaimiškas interjeras, visokie ratai ir vežimai kieme, seni rakandai ant sienų ir pan. Labai noriu, kad sodyboje būtų šviesu, neapkrauta daiktais, kad atvažiavę galėtume atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir atlaisvinti mintis ir protą. Todėl, kalbant būtent apie sodybos interjerą, man labai artimas skandinaviškas stilius – balta, šviesu, o daiktų tik tiek, kiek reikia. Aišku, truputį banalu rašyti ir pasakoti apie skandinavišką dizainą, kai jis pas mus Lietuvoj jau net ant “bepraeinančios mados bangos”, jo pilna visur iki blogumo ir originalumu tikrai nedvelkia, bet, kaip ir sakiau, sodyba mano akimis ta vieta, kur šis stilius be galo tinka. O ir nesivaikysime mes jo aklai, visgi mes gyvename čia, Lietuvoje, todėl mūsų namas bus lietuviškas su šiokiu tokiu skandinavišku prieskoniu. Vizija tokia, o koks bus rezultatas, pamatysime 🙂
valgomasisKitas labai svarbus sodybos akcentas, tai pavėsinė su lauko pečiumi, tokia mini lauko virtuvė. Labai svajoju pastatyt tokią, kur galima būtų kepti ne tik šašlyką, bet ir gaminti troškinius, keptuvėje kepti blynus ar čirškinti čia pat vietoje pririnktus grybus su bulvėmis. Juk maistas, ruoštas gamtoje ant ugnies, daug skanesnis. Dar belieka galutinai išsirinkti vietą pavėsinei bei pasidaryt projektą, ir gal jau kitais metais bandysim įgyvendinti šį mano norą.

Na, ir žinoma, pirtis, kaip be jos. Pirtis labiausiai vyro svajonė, bet manau ir aš mielai joje apsilankysiu. Prie pirties priklauso ir tvenkinys. Kadangi ežeras už poros kilometrų, pėstute nueit ar su dviračiais nulėkt netoli, visgi norisi turėt savo vandens telkinį kieme. Su tvenkinio kasimu susiję nemažai abejonių, kaip ir turbūt visiems, nes nežinia ką gausi išsikasęs prūdą – mažą ežerėlį ar tiesiog balą, su neaišku kokiu kiekiu vandens. Visgi planuose kasti 10 arų tvenkinį, prieš tai pasidaryt geologinius tyrimus, kad neišmest pinigų į balą be vandens.

Apie visus šiuos ir kitus projektus išsamiau kituose postuose, kol kas visa tai tik planuose ir svajonėse.

Visko pradžių pradžia

pusu uzuoveja

Apie sodybą svajojome seniai. Buvome nusipirkę kitą sodybėlę, gražią, jaukią, bet be galo apleistą ir… Anykščių rajone. Nors širdis labai linko link Dzūkijos pušynų, kainos ten atrodė per daug neįkandamos. Taigi, tikėjomės susikurti savo svajonių kampelį Anykščiuose. Visgi labai greit supratome, kad be kai kurių didelių trūkumų, ten yra vienas esminis trūkumas – ateina savaitgalis ir kyla klausimas važiuot į sodybą, ar į Druskininkus ir labai dažnai pastarieji nugalėdavo 🙂 Taigi, pradėjom po truputį dairytis sodybos Varėnos rajone. Žiūrinėjom skelbimus, važinėdavom po kaimus ir vis svajojom. Būtent kad tik ir svajojom, nes pinigų dar vienos sodybos pirkimui neturėjom, o į paskolas lįst nesinorėjo.

Ir štai netikėtai vieną dieną aptikau skelbimą apie parduodamą sodybą. Pasižiūriu nuotraukas – tobula. Greit susirandu sodybos vietą maps.lt žemėlapy – tobula: ir miškas, ir ežeras, ir pati sodybos vieta ideali. Nuvažiavom pasižiūrėt gyvai, net tikėjaus rast kokių minusų, kad dūšią apramint, bet ne, ji tobula. Ir dar grybai pačiam kieme auga. Vienintelis minusas – tai kaina. Ir ne, ji net nebuvo sąlyginai didelė, mes tik tiek pinigų neturėjom, todėl apsiraminom.

imag0160

 

Na ką, praėjo geri pusė metų, ir kartą mums besišnekučiuojant su vyro tėvais, kalba pakrypo apie sodybą. Sako jie: “mes irgi norėtume sodybos ir jei jūs rastumėt kokį gerą variantą, galėtume kooperuotis ir mielai prisidėtume”. O taip, mes jau radome savo svajonių sodybą!!! Ir ta svajonė tapo tokia pasiekiama… Daug nelaukę nusivežėm ten tėvus, juos tiesiog užbūrė ten sklandanti ramybė, todėl nejučia pradėjom svajoti ir planuoti, kaip atrodys mūsų šeimos poilsio kampelis.

imag0157

imag0155

 

Toliau sekė nei daug, nei mažai – 1,5 metų trukęs dokumentų forminimo procesas (mes susiderėjom dėl didesnio sklypo, vietoj 23 arų gavome beveik 1 ha) ir štai praėjus lygiai dvejiems metams po mūsų pirmo apsilankymo ten galėjom drąsiai pasakyt – SVAJONĖS KARTAIS PILDOSI.