Pirmas etapas. Pamatai

Namo rekonstrukciją pradėjome nuo pamatų. Tiksliau, nuo lauko rūsio ardymo. Teisingumo dėlei iškart turiu paminėti, jog šituos darbus, kaip ir daugumą kitų, atlikome ne patys. Ne vien dėl to, kad nemokėtume, bet ir dėl to, kad šeimyninė padėtis nelabai leidžia tokiom pramogom kaip statybos užsiimti. Todėl darbus atliko mano toks auksinių rankų giminaitis Vygis ir jo draugas, pagalbininkas Saulius. Didelis ačiū Jiems!!!

Taigi, pirmas darbas kurį reikėjo padaryti tai išardyti lauko rūsį. Iš principo, aš gal ir sutikčiau, kad tai geras ir naudingas statinys, jei tik jis nebūtų pagarbiai išraustas pačioj fasadinėj namo pusėj, tiesiai prieš svetainės langus.

imag0633

Kaimo žmonėm svarbiausia patogumas, bet man tai reikia ir grožio, ir vaizdo pro langus 🙂 Taigi rūsį griaunam ir gaunam iš to dvigubos naudos – gražų vaizdą pro langą ir didžiulius akmenis namo pamatams. Čia pat vietoje. Belieka tik cemento ir žvyro nusipirkt ir galima pradėt darbus.

isardytas_rusys

Kadangi Vygis jau turėjo patirties su tokių trobų restauravimu, tai mes pilnai pasitikėjome jo patarimu namo nejudinti ir nekilnoti, o pamatą padaryti vietoj apatinio, kiek vietomis papuvusio vainiko. Ir iš šalies žiūrint, tas pamatų betonavimas neatrodė kosminio sudėtingumo darbas – buvo išpjaunama dalis apatinio rąsto, koks metras ar du, ir jo vietoje įbetonuojami akmenys.

img_20151024_124621 img_20151025_132120 img_20151024_124554

Toliau vėl išpjaunamas rąstas, ir vėl betonuojama ir taip aplink visą namą. Tokiu būdu per kelias savaites mes turėjome gražų akmeninį pamatą ir išvengėme sudėtingo ir rizikingo namo kilnojimo. Tiesa, namas kaip ir pažemėjo per vieną rastą, bet kadangi mes planavome perdengt naujai stogą ir pakeist balkius, prie to paties dar buvo pridėtos kelios eilės rastų viršutiniame vainike, todėl problemos su namo aukščiu išsisprendė.

Štai kaip atrodė namo pamatas pabaigus darbą.

img_20151114_125259 img_20151114_125415 img_20151114_125330

Kanalizacija

musu sodyba

Nusipirkus sodybą, joje nebuvo net lauko tualeto. Keltis naktimis ir eiti į lauką atlikti gamtinių reikalų, ypač lyjant lietui, yra nežmoniškas diskomfortas. Netgi tik pradėjus svajoti apie sodybą, mūsų vizija buvo, jog ji turi būti su pilnaverčiu vandentiekiu bei kanalizacija.

Biologinių valymo įrenginių, kaip Traidenis ar August, tikrai net nesvarstėme dėl jų kainos. Tada lieka du variantai, iš kurių galima rinktis – išsiurbiamą talpą arba septiką.

Išsiurbiama talpa yra ganėtinai nepatogi, nes ją tektų išsiurbinėti vos ne kartą į mėnesį.

issiurbiama-talpa

Septikas, manau optimaliausias variantas.

septikas

(paveikslėliai asociaciniai, rasti internete. Gavę pretenziją dėl jų naudojimo, iškarto jį išimsime.)

Grubiai tariant, tai ta pati išsiurbiama talpa, tik su papildomu infiltraciniu šulinėliu. Pirminėje talpoje sunkiosios ir tirštosios dalys sėda į dugną, riebiosios ir lengvesnės plūduriuoja paviršiuje, viduryje esantis skystis bėga į infiltracinį šulinėlį, kuriame sunkiasi į žemę, o jau ten, natūralių gamtoje esančių bakterijų pagalba, yra išvalomas grunte.

Taigi užsisakėme valymo įrenginius su montavimo darbais iš “Orvico projektai”. Likau smarkiai patenkintas atliktais darbais. Man užteko tik atvažiuoti ir parodyti kurioje vietoje tuos įrenginius montuoti ir susimokėti už baigtus darbus. Jie patys susirado ir nusisamdė vietinį ekskavatorių, atsivežė reikiamas medžiagas ir per maždaug pusdienį valymo įrenginiai buvo sumontuoti.

img_20160505_093354 img_20160505_101452 img_20160505_101504 img_20160505_105126 img_20160505_130737 img_20160505_130847 img_20160505_133357 img_20160505_133409

Visas įrenginys su pastatymu kainavo – apie 1300eur, ir dar 20eur papildoma ekskavatorininko valanda kalniuko nustūmimui.

Deja, šį sezoną dar nespėjome išbandyti įrenginių, tačiau tikrai išbandysime jau ateinatį pavasarį.

 

 

Traktoriukas. Naudotas? Naujas? Galingas? Automatas?

Esu šimtu procentų įsitikinęs, jog nė viena sodyba neišsiverčia be žolės pjovimo.

Taigi ir mūsų sodyba, nors ir Dzūkijos pušyne, žolės ploto turi beveik 1ha.

Turint 6-30a, įmanoma išsiversti ir su paprasta stumdoma žoliapjove ar trimeriu ir, sugaišus apie 1-2val., turėti gražią veją. Tačiau, kai plotai artėja link 1ha, žolės pjovimas tampa labai daug laiko sudeginantis užsiėmimas. Čia į pagalbą turėtų ateiti žolės pjovimo traktoriukas.

Paieškos.

Mes, kaip ir daugelis žmonių, neturime neriboto biudžeto, todėl užteko pažiūrėti į naujų traktoriukų kainas ir buvo aišku, kad pirksime naudotą iš skelbimų. Rinkomės tikrai labai labai ilgai. Perskaičiau tikriausiai visus esamus forumus anglų kalba, domėjausi variklių tipais, greičių dėžių tipais, pjovimo dekų skirtumais bei atsarginių dalių prieinamumu. Nuėjus pasikonsultuoti į parduotuves, visi pardavėjai, kaip susitarę, aiškino, jog mums su mūsų sodybos reljefu, žolės tipu (tiesiog natūrali pieva) reikia labai galingo, bent jau nuo 17ag, priverstiniu variklio tepimu (variklis turi tepalo pompą bei tepalo filtrą) ir automatine greičių dėže, traktoriuko. Tokių traktoriukų kainos, net ir naudotų, yra labai didelės. Todėl nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti gan paprastą, Briggs&Stratton 10ag varikliu, su 101 cm pjovimo deka, ir mechanine greičių dėže.

Kai pirkome traktoriuką, net nesidomėjau kokio jis gamintojo iš tikrųjų yra. Jis buvo panašus i seną Craftsman gamybos modelį, tiesiog perdažytas žaliai…

Eksploatacija.

img_20160730_172929219975_1846202886520_3169644_o

 

Vienas sezonas praėjo be jokių bėdų ar netikėtumų. Važiavo ir pjovė gerai, galios kai kuriose vietose trūko, tačiau ne tiek, kad bučiau linkęs sumokėti už tą papildomą galią tris kartus daugiau. Kankinau aš tą vargšą įrenginį pjaudamas grumstus nelygioje pievoje, kelis kartus pataikiau į pasislėpusius kelmus, startuodavau ketvirtu bėgiu ir t.t.

Deja, po tokių kankinimų sezono, nebeatlaikė pjovimo dekos diržas.  Va čia ir atsisuko lazda nežinoti kokio gi tai gamintojo traktoriukas. Pasirodo diržai šiems įrenginiams nėra universalūs :). Šioje vietoje mane išgelbėjo “Litagra”. Nuėjau į parduotuvę su savo nutrūkusiu diržu, ir nustatęs graudų veidą užklausiau – “Ar neturėtumėte kažko panašaus?”. Pardavėjas griebė diržą iš rankų, pasimatavo ilgį ir pločius (išorinį ir vidinį) ir po keletos minučių rankoje jau turėjau naują diržą, kuris, beje, kainavo kokius 10 kart pigiau nei Husqvarna atstovybėje.

Dar po sezono grumstų pjovimo, nutrūko varantysis diržas. Nežinau kaip taip gavosi, jog trūko jis į keletą dalių ir daugelį iš jų pamečiau pievoje. Deja, taip sutrūkinėjusio diržo neįmanoma išmatuoti. Nunešus šiuos skutus i “Litagra” ar “Husqvarna”, jie niekuo man negalėjo padėti.

Porą mėnesių klaidžiojau Kanados ir Amerikos forumuose bandydamas surasti koks gi tai yra traktoriukas, kurį kažkokia parduotuvė re-brand’ino i “MOTO-MOWER”. Laimingo atsitiktinumo dėka viename forume radau diržo išmatavimus ir diržo kodą, o jau su šiais duomenimis parduotuveje nesunkiai gavau originalų diržą (dar litais kaina gavosi apie 130Lt.)

Na ir paskutinis gedimas įvyko dėl mano apsileidimo. Profilaktiškai, kas keleta pjovimų, reikėtų nuimti pjovimo deką ir ją išvalyti nuo ten susikaupusios šlapios žolės. Tos žolės iš ten niekada nevaliau, ir per kelis metus tiesiog metalas prarūdijo ir deka skilo, bei nulūžo jos tvirtinimo elementai. Aišku vėl, nežinant gamintojo, kitos dekos nenusipirksi, nes visų jų skiriasi tvirtinimai, pats tvirtinimo kampas, pakėlimo/nuleidimo mechanizmas ir t.t. Todėl per žiemos sezoną reikės imtis metalo šveitimo, pjaustymo bei virinimo darbų. Pačio remonto eiga bus aprašyta kitame poste.

img_20160730_173028

 img_20160730_173735

 

Išvados.

Jeigu nemėgstate arba nemokate krapštytis prie technikos, nežinote kaip pakeisti uždegimo žvakę, ar nutrūkusį diržą, geriau pirkite naują traktoriuką su garantija. Tiesiog kas keletą to traktoriuko darbo valandų reikės nuvežti jį aptarnavimui ir daugiau jokių rūpesčių.

Kita vertus, jeigu patinka technika, nebijote išsitepti – pirkite naudotą, tik prieš tai gerai jį apžiūrėję. Jeigu jis bus atvežtas iš Amerikos, Anglijos ar Kanados, būtinai turi būti žinomo gamintojo (Craftsman, Yardman, MTD). Rinkitės būtinai patį galingiausią kurį tik įperkate, bus lengviau susitvakyti su labai aukšta žole (maždaug iki keliu 🙂 ). Taip pat nepamaišys kuo platesnė deka, o jeigu sklypas neturi kalvelių kurias reikėtų nupjauti, priverstinis variklio tepimas jums nebūtinas.

 

 

 

Visko pradžių pradžia

pusu uzuoveja

Apie sodybą svajojome seniai. Buvome nusipirkę kitą sodybėlę, gražią, jaukią, bet be galo apleistą ir… Anykščių rajone. Nors širdis labai linko link Dzūkijos pušynų, kainos ten atrodė per daug neįkandamos. Taigi, tikėjomės susikurti savo svajonių kampelį Anykščiuose. Visgi labai greit supratome, kad be kai kurių didelių trūkumų, ten yra vienas esminis trūkumas – ateina savaitgalis ir kyla klausimas važiuot į sodybą, ar į Druskininkus ir labai dažnai pastarieji nugalėdavo 🙂 Taigi, pradėjom po truputį dairytis sodybos Varėnos rajone. Žiūrinėjom skelbimus, važinėdavom po kaimus ir vis svajojom. Būtent kad tik ir svajojom, nes pinigų dar vienos sodybos pirkimui neturėjom, o į paskolas lįst nesinorėjo.

Ir štai netikėtai vieną dieną aptikau skelbimą apie parduodamą sodybą. Pasižiūriu nuotraukas – tobula. Greit susirandu sodybos vietą maps.lt žemėlapy – tobula: ir miškas, ir ežeras, ir pati sodybos vieta ideali. Nuvažiavom pasižiūrėt gyvai, net tikėjaus rast kokių minusų, kad dūšią apramint, bet ne, ji tobula. Ir dar grybai pačiam kieme auga. Vienintelis minusas – tai kaina. Ir ne, ji net nebuvo sąlyginai didelė, mes tik tiek pinigų neturėjom, todėl apsiraminom.

imag0160

 

Na ką, praėjo geri pusė metų, ir kartą mums besišnekučiuojant su vyro tėvais, kalba pakrypo apie sodybą. Sako jie: “mes irgi norėtume sodybos ir jei jūs rastumėt kokį gerą variantą, galėtume kooperuotis ir mielai prisidėtume”. O taip, mes jau radome savo svajonių sodybą!!! Ir ta svajonė tapo tokia pasiekiama… Daug nelaukę nusivežėm ten tėvus, juos tiesiog užbūrė ten sklandanti ramybė, todėl nejučia pradėjom svajoti ir planuoti, kaip atrodys mūsų šeimos poilsio kampelis.

imag0157

imag0155

 

Toliau sekė nei daug, nei mažai – 1,5 metų trukęs dokumentų forminimo procesas (mes susiderėjom dėl didesnio sklypo, vietoj 23 arų gavome beveik 1 ha) ir štai praėjus lygiai dvejiems metams po mūsų pirmo apsilankymo ten galėjom drąsiai pasakyt – SVAJONĖS KARTAIS PILDOSI.