Sodybos vizija. Apie grožį ir estetiką miško vidury.

pirtele

 

Tik įsigiję šią sodybą su vyru tvirtai žinojome, kad nestatysime jos bet kaip, kad tik būtų greičiau, pigiau ar paprasčiau. Kai stataisi būstą sau, norisi, kad vaizdas džiugintų akį ir širdį. Ir ne tik vaizdas, sodyba miške įpareigoja laikytis tam tikrų taisyklių, kad namas neiškristų iš konteksto aplinkoje. Todėl tiek namo išorėje, tiek viduje bus naudojamos natūralios medžiagos ir spalvos. Kalbant apskritai apie stilių, man labai svetimas tas perdėtas kaimiškas interjeras, visokie ratai ir vežimai kieme, seni rakandai ant sienų ir pan. Labai noriu, kad sodyboje būtų šviesu, neapkrauta daiktais, kad atvažiavę galėtume atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir atlaisvinti mintis ir protą. Todėl, kalbant būtent apie sodybos interjerą, man labai artimas skandinaviškas stilius – balta, šviesu, o daiktų tik tiek, kiek reikia. Aišku, truputį banalu rašyti ir pasakoti apie skandinavišką dizainą, kai jis pas mus Lietuvoj jau net ant “bepraeinančios mados bangos”, jo pilna visur iki blogumo ir originalumu tikrai nedvelkia, bet, kaip ir sakiau, sodyba mano akimis ta vieta, kur šis stilius be galo tinka. O ir nesivaikysime mes jo aklai, visgi mes gyvename čia, Lietuvoje, todėl mūsų namas bus lietuviškas su šiokiu tokiu skandinavišku prieskoniu. Vizija tokia, o koks bus rezultatas, pamatysime 🙂
valgomasisKitas labai svarbus sodybos akcentas, tai pavėsinė su lauko pečiumi, tokia mini lauko virtuvė. Labai svajoju pastatyt tokią, kur galima būtų kepti ne tik šašlyką, bet ir gaminti troškinius, keptuvėje kepti blynus ar čirškinti čia pat vietoje pririnktus grybus su bulvėmis. Juk maistas, ruoštas gamtoje ant ugnies, daug skanesnis. Dar belieka galutinai išsirinkti vietą pavėsinei bei pasidaryt projektą, ir gal jau kitais metais bandysim įgyvendinti šį mano norą.

Na, ir žinoma, pirtis, kaip be jos. Pirtis labiausiai vyro svajonė, bet manau ir aš mielai joje apsilankysiu. Prie pirties priklauso ir tvenkinys. Kadangi ežeras už poros kilometrų, pėstute nueit ar su dviračiais nulėkt netoli, visgi norisi turėt savo vandens telkinį kieme. Su tvenkinio kasimu susiję nemažai abejonių, kaip ir turbūt visiems, nes nežinia ką gausi išsikasęs prūdą – mažą ežerėlį ar tiesiog balą, su neaišku kokiu kiekiu vandens. Visgi planuose kasti 10 arų tvenkinį, prieš tai pasidaryt geologinius tyrimus, kad neišmest pinigų į balą be vandens.

Apie visus šiuos ir kitus projektus išsamiau kituose postuose, kol kas visa tai tik planuose ir svajonėse.

Visko pradžių pradžia

pusu uzuoveja

Apie sodybą svajojome seniai. Buvome nusipirkę kitą sodybėlę, gražią, jaukią, bet be galo apleistą ir… Anykščių rajone. Nors širdis labai linko link Dzūkijos pušynų, kainos ten atrodė per daug neįkandamos. Taigi, tikėjomės susikurti savo svajonių kampelį Anykščiuose. Visgi labai greit supratome, kad be kai kurių didelių trūkumų, ten yra vienas esminis trūkumas – ateina savaitgalis ir kyla klausimas važiuot į sodybą, ar į Druskininkus ir labai dažnai pastarieji nugalėdavo 🙂 Taigi, pradėjom po truputį dairytis sodybos Varėnos rajone. Žiūrinėjom skelbimus, važinėdavom po kaimus ir vis svajojom. Būtent kad tik ir svajojom, nes pinigų dar vienos sodybos pirkimui neturėjom, o į paskolas lįst nesinorėjo.

Ir štai netikėtai vieną dieną aptikau skelbimą apie parduodamą sodybą. Pasižiūriu nuotraukas – tobula. Greit susirandu sodybos vietą maps.lt žemėlapy – tobula: ir miškas, ir ežeras, ir pati sodybos vieta ideali. Nuvažiavom pasižiūrėt gyvai, net tikėjaus rast kokių minusų, kad dūšią apramint, bet ne, ji tobula. Ir dar grybai pačiam kieme auga. Vienintelis minusas – tai kaina. Ir ne, ji net nebuvo sąlyginai didelė, mes tik tiek pinigų neturėjom, todėl apsiraminom.

imag0160

 

Na ką, praėjo geri pusė metų, ir kartą mums besišnekučiuojant su vyro tėvais, kalba pakrypo apie sodybą. Sako jie: “mes irgi norėtume sodybos ir jei jūs rastumėt kokį gerą variantą, galėtume kooperuotis ir mielai prisidėtume”. O taip, mes jau radome savo svajonių sodybą!!! Ir ta svajonė tapo tokia pasiekiama… Daug nelaukę nusivežėm ten tėvus, juos tiesiog užbūrė ten sklandanti ramybė, todėl nejučia pradėjom svajoti ir planuoti, kaip atrodys mūsų šeimos poilsio kampelis.

imag0157

imag0155

 

Toliau sekė nei daug, nei mažai – 1,5 metų trukęs dokumentų forminimo procesas (mes susiderėjom dėl didesnio sklypo, vietoj 23 arų gavome beveik 1 ha) ir štai praėjus lygiai dvejiems metams po mūsų pirmo apsilankymo ten galėjom drąsiai pasakyt – SVAJONĖS KARTAIS PILDOSI.