Apie sodybą svajojome seniai. Buvome nusipirkę kitą sodybėlę, gražią, jaukią, bet be galo apleistą ir… Anykščių rajone. Nors širdis labai linko link Dzūkijos pušynų, kainos ten atrodė per daug neįkandamos. Taigi, tikėjomės susikurti savo svajonių kampelį Anykščiuose. Visgi labai greit supratome, kad be kai kurių didelių trūkumų, ten yra vienas esminis trūkumas – ateina savaitgalis ir kyla klausimas važiuot į sodybą, ar į Druskininkus ir labai dažnai pastarieji nugalėdavo 🙂 Taigi, pradėjom po truputį dairytis sodybos Varėnos rajone. Žiūrinėjom skelbimus, važinėdavom po kaimus ir vis svajojom. Būtent kad tik ir svajojom, nes pinigų dar vienos sodybos pirkimui neturėjom, o į paskolas lįst nesinorėjo.
Ir štai netikėtai vieną dieną aptikau skelbimą apie parduodamą sodybą. Pasižiūriu nuotraukas – tobula. Greit susirandu sodybos vietą maps.lt žemėlapy – tobula: ir miškas, ir ežeras, ir pati sodybos vieta ideali. Nuvažiavom pasižiūrėt gyvai, net tikėjaus rast kokių minusų, kad dūšią apramint, bet ne, ji tobula. Ir dar grybai pačiam kieme auga. Vienintelis minusas – tai kaina. Ir ne, ji net nebuvo sąlyginai didelė, mes tik tiek pinigų neturėjom, todėl apsiraminom.
Na ką, praėjo geri pusė metų, ir kartą mums besišnekučiuojant su vyro tėvais, kalba pakrypo apie sodybą. Sako jie: “mes irgi norėtume sodybos ir jei jūs rastumėt kokį gerą variantą, galėtume kooperuotis ir mielai prisidėtume”. O taip, mes jau radome savo svajonių sodybą!!! Ir ta svajonė tapo tokia pasiekiama… Daug nelaukę nusivežėm ten tėvus, juos tiesiog užbūrė ten sklandanti ramybė, todėl nejučia pradėjom svajoti ir planuoti, kaip atrodys mūsų šeimos poilsio kampelis.
Toliau sekė nei daug, nei mažai – 1,5 metų trukęs dokumentų forminimo procesas (mes susiderėjom dėl didesnio sklypo, vietoj 23 arų gavome beveik 1 ha) ir štai praėjus lygiai dvejiems metams po mūsų pirmo apsilankymo ten galėjom drąsiai pasakyt – SVAJONĖS KARTAIS PILDOSI.
Gaila, per nuotraukas nepavyksta pajusti jūsų jaučiamo tobūlumo 😉
Beje, fotkes dėkit didesnes, kad būt galima išsididinti.
O džiaugsmą gal greit apkartins vagys. Draugas kartą skundėsi, kad pavogė ir metalui pridavė antikvarinius metalinius padargus ir beržų apsaugą. Beržus bebrai nugraužė …
O pijokėliai uždirbo kitam buteliui..
Na, kiekvienas tobulumą supranta savaip, bet iš dalies jo nuotraukose nesimato ir dėl to, kad mes turim gerą vaizduotę ir matom sodybą tokią, kokia ji bus įgyvendinus mūsų projektus 😉
O dėl vagių, nuo jų neapsaugotas niekas, deja, tenka su tuo susitaikyt, kitaip neverta iš vis nieko net pradėt…